Labas rytas,
ar tikrai zinai ko nori ir ar tikrai isivaizduoji laisve tik kaip malonumu siekima?
Pirmosiom dienom judam link Ukrainos, dar nezinodami, nenujausdami ka atnes kita diena, atrodo lyg stovetum ant begancio takelio o jis vis atmeta koki bonusa ir tu ji turi sugaut, arba gali ir praleist...
Atvaziuojam i Lviv, gan greitai- su dviem atskirom furom ir keliom lengvom masinom po nakteles vidury lenkijos lauku. kazkas(greiciausiai Domo tetis) sake kad lvovas grazus miestas, lyg ir nieko ispudingo is pat pradziu bet pasizvalgius, miesto aura tikrai uzburia ir noris pasilikt dar bent trupuciui, taigi, po mazos ekskursijos palapine pastatoma prie restorano, vidury miesto parko ir pavyksta visai neblogai issimiegot. Pabudus dar turejom visa diena pariedet ir pasizvalgyt po senamiesti, o kita diena isjudejom link kalnu. mazdaug planuojant taip: nusiperki zemelapi, mhmm cia neidomu cia neidomu, o Moldova, vaziuojam, o karptai, liuks turim marsruta...
Karpatai- kalnai kurie atsiranda is niekur, vaziuoji vaziuoji, pyst ir stovi kazkas, nu o tada po nuotykiu su gerais zmonem kurie padovanojo daug sypsenu, kai kurie ir degtines buteli pradejom savo pirmaji treka.
Sunku mastyti kai lipi i kalna ir turi ziuret kad nenusisuktum kojos, o ypac kai rukas tankus kaip vanduo, taigi dziaugemes retom progom isvyde trupineli gamtos ir pastate savo jegas isbandymams, pirma diena ejom apie 10-12 valandu antraja, leidomes apie 5... po biski, prisnausdami pakeles miesteliuose pasiekem moldova, kuri nukele 20 metu atgal ir dar karta pasiekus kazkokia Moldovos-Rusijos autonomine respoblika buvom nukelti mazdaug i kokius 60'uosius, manau tokiu vaizdu dar pamatysim aplink rusija.
Susitelkus trumpiems tikslams, trumpoms gyvenimo atkarpoms galima ismeginti savo paties sugebejima susikurti savo ateiti, kai tikrai zinai ko nori, kur nori but, ka nori daryt ir sugebi uzgniauzt visas abejones kazkaip viskas klostos kaip is pypkes. O tranzuojant, bunant be pastovios gyvenamosios vietos, visa laika turi pasitiket nepazystamaisiais, nes jau nebeklausi masinos sustojus kur vaziuoji ir ar pakeliui, *priama? bisplatno? Charaso ! tiesiog griebi kuprine ir jei vaziuoja bent penkis kilometrus, jau gerai, nes tu judi i prieki, o pradzia ir pabaiga tiesiog nebeegzistuoja.
Gyvenant palapinej, arba igriuvus i namus Moldovos sostinej kuriuose vaiksto tarakonai, kniauka katinai, viskas sujaukta ir smirda, o kiemas paskendes nuotekose ir purvo lyg kulniuku tu lyg ir prisimeni ta namu jaukuma, ta komforta, ta malonuma kai sirdy zinai, kad gryzai namo ir juose tu savas, cia tu ji turi pamirst ir dziaugtis, kad i sikna neduria kokia uola, ar spyruokle is suknezintos lovos, tavo tikslas yra miegas ir tu ji pasiekei. wooohoo.
Draugai ir seima kuriu tu pasiilgsti, kuriuos myli, kazkaip tampa dar artimesni, tikresni. Atrodo, kad zmogus netekes kazko artimo ir bandydamas uzmegst vis nauja rysi su kitais isnaudoja dalele saves, atiduoda ja kazkam ko niekad nebesutiks ir tiesiog isgaruos ore. Si iliuzija veikia tol kol tu bandai judedamas i prieki gryzti. Panasu, kad reikia tiesiog nutrukt ir but su dabartim ir tave supanciais zmonem, o kiekviename is ju, tu vis rasi kazka artimo sirdziai.
Ar tai ir yra ko mes siekiam sita kelione? visa laika buti lyg ant lyno ir balansuoti tarp savo jausmu, grudinti juos, ieskoti tikroves, sudetingumo ir ismokt dziaugtis ne dalykais ir ne zmonem o pacia esme, paciu gyvenimu, jura, tikslu, veju, lietum, judejimu, laisve.
Daug kas issizioja isgirdes link kur judam ka darom ir net nezinom del ko... is Europos? metet darbus? neturi masinos? peskom? Kuuuur? Kodel? Kiek laiko? nu malaci, nu malaci pacani ... ir staiga atsakinejant siuos klausimus uzvaldo jausmas, e zmogau, tu(as) laisvas, ziurek i sita zmogu prisirisusi prie savo geldos ir susimasciusi koki alu siandien gerti, o tu sypsais linksi galva ir zinai kad tu turi galimybe pasakyti Ne, nu ir Taip labiau gali pasakyt, bet cia daug neskesciojant rankom... ZIAURIAI GERAI GYVENAM, nes kiekvienas is musu eina is proto savaip.
ar tikrai zinai ko nori ir ar tikrai isivaizduoji laisve tik kaip malonumu siekima?
Pirmosiom dienom judam link Ukrainos, dar nezinodami, nenujausdami ka atnes kita diena, atrodo lyg stovetum ant begancio takelio o jis vis atmeta koki bonusa ir tu ji turi sugaut, arba gali ir praleist...
Atvaziuojam i Lviv, gan greitai- su dviem atskirom furom ir keliom lengvom masinom po nakteles vidury lenkijos lauku. kazkas(greiciausiai Domo tetis) sake kad lvovas grazus miestas, lyg ir nieko ispudingo is pat pradziu bet pasizvalgius, miesto aura tikrai uzburia ir noris pasilikt dar bent trupuciui, taigi, po mazos ekskursijos palapine pastatoma prie restorano, vidury miesto parko ir pavyksta visai neblogai issimiegot. Pabudus dar turejom visa diena pariedet ir pasizvalgyt po senamiesti, o kita diena isjudejom link kalnu. mazdaug planuojant taip: nusiperki zemelapi, mhmm cia neidomu cia neidomu, o Moldova, vaziuojam, o karptai, liuks turim marsruta...
Karpatai- kalnai kurie atsiranda is niekur, vaziuoji vaziuoji, pyst ir stovi kazkas, nu o tada po nuotykiu su gerais zmonem kurie padovanojo daug sypsenu, kai kurie ir degtines buteli pradejom savo pirmaji treka.
Sunku mastyti kai lipi i kalna ir turi ziuret kad nenusisuktum kojos, o ypac kai rukas tankus kaip vanduo, taigi dziaugemes retom progom isvyde trupineli gamtos ir pastate savo jegas isbandymams, pirma diena ejom apie 10-12 valandu antraja, leidomes apie 5... po biski, prisnausdami pakeles miesteliuose pasiekem moldova, kuri nukele 20 metu atgal ir dar karta pasiekus kazkokia Moldovos-Rusijos autonomine respoblika buvom nukelti mazdaug i kokius 60'uosius, manau tokiu vaizdu dar pamatysim aplink rusija.
Susitelkus trumpiems tikslams, trumpoms gyvenimo atkarpoms galima ismeginti savo paties sugebejima susikurti savo ateiti, kai tikrai zinai ko nori, kur nori but, ka nori daryt ir sugebi uzgniauzt visas abejones kazkaip viskas klostos kaip is pypkes. O tranzuojant, bunant be pastovios gyvenamosios vietos, visa laika turi pasitiket nepazystamaisiais, nes jau nebeklausi masinos sustojus kur vaziuoji ir ar pakeliui, *priama? bisplatno? Charaso ! tiesiog griebi kuprine ir jei vaziuoja bent penkis kilometrus, jau gerai, nes tu judi i prieki, o pradzia ir pabaiga tiesiog nebeegzistuoja.
Gyvenant palapinej, arba igriuvus i namus Moldovos sostinej kuriuose vaiksto tarakonai, kniauka katinai, viskas sujaukta ir smirda, o kiemas paskendes nuotekose ir purvo lyg kulniuku tu lyg ir prisimeni ta namu jaukuma, ta komforta, ta malonuma kai sirdy zinai, kad gryzai namo ir juose tu savas, cia tu ji turi pamirst ir dziaugtis, kad i sikna neduria kokia uola, ar spyruokle is suknezintos lovos, tavo tikslas yra miegas ir tu ji pasiekei. wooohoo.
Draugai ir seima kuriu tu pasiilgsti, kuriuos myli, kazkaip tampa dar artimesni, tikresni. Atrodo, kad zmogus netekes kazko artimo ir bandydamas uzmegst vis nauja rysi su kitais isnaudoja dalele saves, atiduoda ja kazkam ko niekad nebesutiks ir tiesiog isgaruos ore. Si iliuzija veikia tol kol tu bandai judedamas i prieki gryzti. Panasu, kad reikia tiesiog nutrukt ir but su dabartim ir tave supanciais zmonem, o kiekviename is ju, tu vis rasi kazka artimo sirdziai.
Ar tai ir yra ko mes siekiam sita kelione? visa laika buti lyg ant lyno ir balansuoti tarp savo jausmu, grudinti juos, ieskoti tikroves, sudetingumo ir ismokt dziaugtis ne dalykais ir ne zmonem o pacia esme, paciu gyvenimu, jura, tikslu, veju, lietum, judejimu, laisve.
Daug kas issizioja isgirdes link kur judam ka darom ir net nezinom del ko... is Europos? metet darbus? neturi masinos? peskom? Kuuuur? Kodel? Kiek laiko? nu malaci, nu malaci pacani ... ir staiga atsakinejant siuos klausimus uzvaldo jausmas, e zmogau, tu(as) laisvas, ziurek i sita zmogu prisirisusi prie savo geldos ir susimasciusi koki alu siandien gerti, o tu sypsais linksi galva ir zinai kad tu turi galimybe pasakyti Ne, nu ir Taip labiau gali pasakyt, bet cia daug neskesciojant rankom... ZIAURIAI GERAI GYVENAM, nes kiekvienas is musu eina is proto savaip.
No comments:
Post a Comment