Friday, December 5, 2014

Nagoja - 4 menesiai, Japonija

idomus laikai sitam gyvenime, sitam gyvenimo epizode, kai stebi besikeiciancius lapus ant medziu ir lyg tais nori keistis kartu, nori mirti ir gimti, bet vis nesi ir nesi save per kas diena per kas nakti ir vis del to gimsti is naujo su kievienu ikvepimu ir mirsti su isvkepimu ir gimsti...
ir gimes stebi save ir kur esi ir galvoji kaip gerai buti cia ir dabar, bet ziu uz kalno tikrai bus geriau ir cia kur nors nuvaziavus privalo but kazkas, kas mane ismokys ko nors naujo ir suzinosiu kazka gero... o istikruju ar ne daugiau ismoksiu pasilikes butent cia ir dabar.?

o dabar pabudus rytais padarius keliu minuciu apsilima ir atsisedus pamedituot, trumpai bent 16 min kol suskamba laikrodukas ir sako, kad jau laikas ikalt pusryciu.
bet per tas 15 min lieki tu ir ikvepimas ir tas ikvepimas tave veikia visiskai kitaip nei to gerio ieskojimas kazkur kitur. tu zinai kad dabar laikas neegzistuoja, tu jo nekontroliuoji ir viskas kas tavo valioje yra -
laukimas. o laukti is pat pradziu yra sunku. tada mintys kazkur nuklysta tada vel jas pagauni ir sakai stebek kvepavima ir tas ikvepimas, kad ir kiek kartu gyvenime ji darei, kiekviena karta jis yra vis kitoks, vis stebuklingesnis vis labiau atspindintis tave ir ta momenta kuriame esi.

ne tik fiziskai kai ikvepi pilvu diafragma ir plauciais, bet ir energetiskai, ka ir kuo kvepuoji, kur esi, ka girdi ka jauti, viskas yra sio nuostabaus pasaulio nuoplaisos ir viskas, kas tu esi dabar tai yra tai kuo kvepuoji, ka girdi, ka valgai, ka galvoji.

ir jei pamatai kad siek tiek visa sita save supancia aplinka gali siek tiek kontroliuot, gali tapt siek tiek laisvesnis nuo viso to greicio ir begimo, nuo viso begimo nuo saves. jei sugebi kiekviena diena padaryt lengva mankstele, o kartais ir pora valandu pasimankstint, tai ir kunas kazkoks labiau dekingas ir leidzia gyvent ramu grazu gyvenima ir juo dziaugtis...
o ismokes valdyt kvepavima ismoksti valdyt ir mintis o ismokus valdyt mintis ismoksti valdyt ir savo nuotaikas, o kokioj nuotaikoj jauties geriausiai? aisku URESHI ! happy gappy

bet vis griztu i save ir meginu kur issprust tai jei ne si tai kita savaitgali, bet milijonas dalyku, kur ka reikia padaryt, cia biski pasimokyt, cia jau ziu biski tyngiu...
bet kazkada pora menesiu atgal siaip ne taip issispraudziau is namu ir jau vaziuoju tranzuot... sedziu traukiny stebiu besikeiciancius vaizdus ir zinau, kad siandien einu pries save. noriu grizt namo i savo jauku kambari ir sedet, gal pazaist koki zaidima, gal suvalgyt ledu, gal veikt kazka kas nereikalauja pastangu islipimo is komforto zonos.... bet ne, va sedziu traukiny ir vaziuoju, net pats nezinau kur... ieskot nuotykiu? neturiu galutinio tikslo, neturiu net pradinio tikslo, paziurejau ant zemelapio kad ten kur sis traukinys sustoja uz 4km yra nebloga vieta pradet tranzuot, bet kaip iki jos nusigaut.. _? kai islipi is traukinio ir visas pasaulis atrodo yra susiukes aukstyn kojom ir tada dar nezinai ne vieno vienintelio japonisko zodelio, nes smegenys ir taip bando suvokt viska kas vyksta aplink ir dar viena kalba butu jau per daug....
Uztikrintas pasuku gera kryptim, ne reikia grizt dar karta paziuret i zemelapi, dar karta iseinu is stoties... taaip.. traukinys atvaziavo is sitos puses, man reikia sekt traukinio krypti, pala is kurios puses traukinys atvaziavo... nesamone, tikrai is tos. pala, ne cia juk tiksliai tas kelias... o keliems japonams ka tik baiges darbo diena ir keli dedukai su kostiumais laksto kaip mazi vaikai ir bando pagriebt viens kitam uz kiausiu. o pavyko...

tai dabar keli blokai tiesiai ir tada.
ai reikia pasiklaust zmoniu ir kazkokiu budu, friend. highway, waiting for me...  jau gaunu gera krypti ir zemelapi i rankas ir aisku vietoj to, kad eit pagrindiniais keliais ir nekirst kampu, ziauriai pagreitinu savo nusigavimo iki autostrados procesa sokinedamas per mazas gatveles ir net nesusimaudamas ne kiek.

ir tada pedinu sau link autostrados ir ta kuprine sunki ir ziu i laikrodi, dar 2-3h ir jau bus tamsu... ir kas tada ? pedinsiu atgal, sesiu i traukini ir vaziuosiu namo ? mintis juokinga bet ir graudi, jaudina ir dziugina.. visada yra planas b, niekas niekada nesibaigia, kol gyveni tol yra iseitis.

ir tada stoviu ir sypsaus ir sirdy ramu kazkaip, vel ant kelio nors si kart ir be kokio legendinio tikslo uz 3 metu...
turiu pasidares zenkla, zinau, kad noriu nuvaziuot prie juros ir isokt issimaudyt ir pajaust ta suru vandeni ant savo odos.
ir kai tik nusiraminu ir sakau, kad koks skirtumas, juk gyvenimas nuostabus ir namo tikrai nera ko grizt.
sustoja masina ir mes jau vaziuojam, bandom israst ta nauja kalba tarp japonu ir lietuviu. issiaiskinam svarbiausius dalykus, kur vaziuojam is kur atvaziavom, koks vardas kiek metu, kokia tautybe... ir kai jau siokie tokie pamatai yra, galima ir atsipalaiduot ir sau linkset i kokia nesamoninga japoniska melodija ir stebet pro langa vis temstanti ir temstanti peizaza, kol viskas paskesta tamsoje ir lieki but.
buni su savo mintim, o kas toliau kai tamsa tokia baugi, kur miegot ka daryt ir valgyt jau noris...
ai bet koks skirtumas, dabar sedi cia siltai... kas nors gero tikrai nutiks.
ir ziu sustoji kazkokiam miesteli, apsikeiti masinom ir sedi pas japona dieduka kuris tau traukia rusiska daina, nes jo hobis ismokt po viena daina is kiekvienos pasaulio kalbos... ir tada dainuoji ant kalno muurai, jojaa lietuviai ....
vo taip
ir islipus is masinos tukstantis arrigato nes paleidzia kazkur nuosaliam parke, kur nera zmoniu ir matai pries save atomine elektrine... ir su zvimbemnciais uodais jau snaudi iki pirmuju saules spinduliu...
o pabudus ir apsiprausus po ciaupu is netolies esancio muziejaus, jau po dienos vargu ir nuotykiu, kur sutinki ukininka kuris toks mielas jog nori apkabint ir pasidalini arbata, ir gauni 3000¥, nes tai
budisto duokle keliautojui, apkabini. ir jau prakaituodamas lipi puskuoji i kalnus.
miskas gerai. kalnai gerai. lipti sunku, bet irgi gerai
ir daug daug kilometru nuejus pasieki ta taska kai kojos jau sako stop. galva jau seniai isjungta. ir nori tik maisto ir miego ir tai gauni. siltas miegmaisis, sprotu skardine, duonos reke, miskas, gaivus oras. tobula.
o kita diena ir kyli ir leidies ir ieskai ir begi ir sukies ir pasiduodi ir vel laimi ir atrodo, kad jau nebezinai nei kur nei del ko eini... ar tai vien tik ejimas del ejimo... ar tai gerai ar tai blogai..
ar kazka galeciau veikt naudingesnio?
kas tas naudingesnio
o gyvates uodega.
bet reikia lipt i ta kalna ir susikrauni smutkes ir kuprine ant peciu ir uzstinge raumenukai vel kruta kruta ir vel pagauni tempa ir judi judi ir puch. vel reikia prisest atsigaivint o gal nutraukt koki vaizda.


ir kazkokiu magisku budu, pasieki kelia... viena masina vidury nieko - atsiduri vidury miesto... nujauti kur esi... bet vieta tragiska tranzavimui .. .ieskai geresnio kelio... o kazkoks pankas sustojo, ziauriai gerai.. ar tikrai gerai_? vaziuoja masina 40% kitoj kelio pusej, 30% as laikau vaira ir neleidziu jai nulekt nuo kelio ir 90% gazo pedalas nuspaustas iki dugno... manevras vienas kitas... bet kokiu atveju. aciu. esu geram kely link namu ir esu pavarges ir noriu jau, namo.
ir tada stoviu vidury miesto su iskeltu zenklu ir nieko gero.. nieko gero.
bet juk koks skirtumas. kas blogiausio kas gali nutikt?
atsidursiu namuose rytoj.
bam. masina. traukinys
paskutine metro stotele
kalnas
namai.
karsta vonia
lova.
kaip gera.
ir dziugu, kad nuotykis pasiteisino ir kad viskas tik i gera ir ko nors ismokau... bet kaip zinot kas tas kas nors... gal taip ir niekada nesuzinosiu, bet jei tikesiu, kad bet kas - ka darom - ka mastom uzsifiksuoja kur nors pasamonej, tai tokie mini nuotykiai mano akim gali kazka pakeist... o kas butu jei buciau visai kitoks. koks naminukas ir bam... kazkas tokio... kas vyktu mano galvoj..

reikia paziuret...
ir turiu toki lenka kaimyna, kuris buvo isejes gal 2 kartus is savo kambario ir tuos du kartus iki macdonaldo...
bet atrodo juokingas ir nuosirdus ir kaziek pakalbinus ir isgerus viena kita vyno buteli kur miesto parke, ziu jau turiu nauja drauga.
ir sakau tam draugui, kad siandien mes vaziuojam prie juros ieskot nuotykiu. cia biski su traukiniu ir tada biski paeit reikes.
ir lenkas sako, gerai, vaziuojam...

ir traukinio lange zliaugia lietaus lasai.. o mes vaziuojam maudytis prie juros ir islipus is traukinio, visai apsimoka isokt i neperslampamus rubus, o mes juk einam link juros..
ir kai po geru klajoniu po japoniska darzu labirinta pamatom jura.
ir lietus pasislepia po saule.
wau.

net ner ka sakyt.... bangos musa zuvys sokineja is sonu apsupti didziuliu kopu ir jura cia pat.
reikia isokt issimaudyt ir prauplaukus gera simtuka metru, sirdis vel plaka taip kaip turi plakt...
su pilnu duziu
oras toks skanus skanus, kad net biski reikia prisimerkt...
bet laukia darbas, ka tik lijo ir reikia kurt lauza ir rinkt sakas ir jau kai buna tamsu tamsu, siaip ne taip, lauzelis isikuria ir tampa tikru geriu, tikra meile...
ir nors ir zinau kad vienam irgi butu ziauriai gera cia, prie juros su lauzu... kai turi su kuo pasidalint ir su kuo pasijuokt ir tyliai neerzinanciai pabut ir stebet lauzo sviesa ir klausytis bangu duziu.
geris.

o naktis salta ir slapia, mano kolega pasiemes deki vargsta ridinejas ir sukinejas, o as pavarges, bet siltas jau kaprizinuos ir bandau uzmigt ir pusryciui dar vienas praplaukimas toj stebuklingoj masej.. tam vandenyne...

zmogus- vanduo __? oras - vanduo, visur vanduo, viskas vanduo, gal del to taip gera jame buti.

bet si karta jau reikia grizt namo, nors noretus issitraukt ta banglente is bagazines ir nesukant galvos isokt ir pagaut bent viena banga... nors ta nors viena taptu jau ir antra ir trecia ir desimta.
niekada negana. iki tol kol jau pasidaro bloga.

o namuose vel gerai, nes yra kino teatras ir gali sau tamsoj uzsisklendes su dideliu ekranu ir geru garsu stebet vaizdus ir leist savo mintims sunktis kaip kempinei kitu zmoniu gyvenimais ir emocijom, nors ir suvaidintom... bet ar musu smegenys is tikruju sugeba atskirt kas suvaidinta o kas tikra_? aisku kaip faktas tai liks tik faktu, bet ka isgyveni, kokius hormonus ir chemines reakcijas isskiri... ?tai jau kitas klausimas,

kiek realybe yra istikruju realybe, kodel kinas, knygos kaip fantazijos vaisius nenori but pripazintas kaip realybe ir visalaika lieka kitam stalciuj?
o gal tai dar tikriau nei sitas gyvenimas kuriam vis bandom pabegt ir pasislept nuo jo ir isijaust i koki vaidmeni tam, kad pateisint savo egzistavima..
kai pagalvoji apie save, kaip atrodai, kaip jauties, kas esi, kas yra tavo stalciuose.... toki save ir transliuoji pasauliui
fake it until you make it ?

realybes tunelis yra tik tavo minciu sienos.

ir turiu cia tokia drauge zydele, kuri vienintele seimoj praktikuoja savo religija ir pasidaro idomu, kaip taip gali but.. ir ji biski isileidzia mane i savo gyvenima, nes man atrodo, kad as jai patinku, bet net nezinau ar kazka galiu pasakyt i jos puse, apart to, kad idomus tyrimo objektas mano transcedentem Dievo gyvenimo dabarties ir buvimo studijom...
dabartis.
ir kai matai, kai ji uzsidaro kiekviena penktadieni, saulei nusileidus isjungia visus elektros prietaisus ir tik buna su savo seima ir draugais, o kartais ir vienuj viena, kai negali naudot jokios elektros ir liest pinigu, kazkaip pasidaro pavydu ir saldu... kazkaip atrodo kad ji yra arciau to zmogisko gyvenimo, to Dievo kuri ji taip garbina ir kuris jai yra salia, bet net jei jo ir nera,

 pats modelis, tas atitrukimas nuo visko toks artimas ir jaukus.
kai lieka tik zmogiskas tikras kontaktas neuzsleptas sluoksniais ir sluoksniais viso slamsto is dabartines visuomenes, su biski zydiska maldele ir maisto palaiminimu galima kirst iki soties ir megautis paprastais dalykais

kas yra dievas ar kitas stabas kas esi tu ir as

ir kas sukure Dieva, ir ka turejo omeny Niche kai sake, kad Dievas mire, ar tas suvokimas, kad tapai atsakingas uz savo veiksmus ir savo gyvenima, savo mintis ir kas esi ir kaip veiki aplinka... - tu nuzudai Dieva _?
o jeigu pasiduodi religija ir tikejimui, tai tampi lengvai pazeidziamas, bet uztat turi ramsti i kuri vis gali atsiremt? ar kitas zmogus, gali but tas Dievas ar taip ir niekad nesuarteji su niekuo - niekada... nes vis del to, kai tik suarteji ir pamegini prisirist su juo ar ja, gyvenimas ima ir  iskrecia isdaiga ir duoda dar viena pamoka, kad niekada prie nieko neprisirisk ir niekada nieko niekaip ....

ne ne ne...
o jei viskas yra atvirksciai, jei prisirist taip, kad neliktu nei taves nei jo_s? kaip tai turetu atrodyt, kaip ta nirvana, kur tas nesuvokiamas minties islaisvinimas, kai tampi vieniu ir viskuo ir tuo paciu niekuo.
kai visas didedlis ir gauruotas AS tampa .

... ?
,,?
.?
Tampa?
tiesiog. buna.?
jam net nereikia tapti ar virsti, nes jis galbut niekada neegzistavo ir niekada jo nebuvo ir tau tik kazkas pasake, kad tas pugzlys kuri tu pirma karta pamatei veidrodi ir suvokei ar kazkas pasake, kad turi suvokt kaip AS... gal tai yra tik kazkas ko istikruju niekada nebuvo... juk uzmerkus akis, tas as gali virst bet kuo.

kaip mes susije, kiek yra galimybiu
kiek turi laisves
kas istikruju esi ir kas nori but
ar gali sukurt ar tapt kazkas naujo... ar gali iseit is sistemos
nuo maisto, oro ir malonumu siekimo

o jei pasiekus savo tikslus, uzsidarai auksiniam narveli...?

ar geriau netureti tikslu? ar tureti tikslus kuriu gal taip ir niekada nepasieksi? o kodel nepasieksi ?
viska gali pasiekt jei tie tikslai, atspindi tave ir kas esi...
bet jei as pavyzdziui imciau ir sugalvociau, kad mano tikslas gyvenime tikrai tikrai vienas tikslas butu nusipirkt sustriausia ferari... is kur reiketu semtis energijos ir motyvacijos tokiam reikalui ?
o jei toks paprastas tiksliukas kaip seima ir vaiku burys kur nors ant juros kranto ir grazus nameliukas su laiminga zmona ir paprastu paprastelaiciu gyvenimu... kas tada ? ar galiu taip imt ir nutrukt nuo visuomenes nuo visko kas buvau ir esu per tuos 27 metus...
ir bam.
o tada ko siekt, ko noret... kad ir su savo studijom, jei ir matau ka nors gera ismokdamas dar viena globalios kapitalstines kompanijos kuri viska suvalgo savo kely ir jos vienintelis tikslas yra augt. nes sustojus augt ir plestis ji tiesiog bus suvalgyta kitu iki siol mazesniu bet greitesniu....
ka ismokstu? kad viskas yra paralele, kad viskas kad ir kaip toli nuo jos begtume ir kiek technologiju apsisuptume ir kiek sustru ir kietu terminu prisigalvotume viskas yra biologija ir biski fizikos ir biski kazko ko niekad niekaip negalim ir negalesim paaiskint.

ir jokio skirtumo ar studijuoji filosofija ar biologija ar teise ( nors gal skirtumas yra, jei tikesim, kad viena ar kita dalyka besimokydamas aktyvuoji tam tikrus pusrutulius ir jie auga auga) betkokiu atveju esme islieka ta pati. kuo daugiau ismoksti tuo daugiau klausimu kyla ir tuo painiau viskas atrodo, kol va, pajami ir supaprastini viska iki besikeicianciu metu laiku, ir ikvepimo ir tada suvoki, kad net ir tai yra nesuvokiamo sudetingumo reiskinys.
fak.
jo o padarius, savo accountingo balansa su debitu ir kreditu, tai man atrodo, kad virstu zmogum, is leto bet po biski. vis geriau sekas save kontroliuot ir kazkaip tiesiog but.
labai padeda ta meditacija ir jau trecia savaite, netiketai darau kas ryta, bent 16minuciu, bet stebuklas tesias.
ir kiekviena diena manksta, na beveik kiekviena diena, bet po 2 valandas su lengvu apsilimu, tada keliais pratimukais, pastovejimu ant galvos ir atsipalaidavimu. wau jauties kitaip, gyveni geriau ir tu spalvu daugiau ir atrodai gal visai nieko...
Ir tada gali but arciau TIKROJO saves kur patiri dalykus kazkur arciau sirdies ir uz juos tiesiog jauties dekingas ir isgyveni juos iki tokio lygio, kad jau tuoj tuoj ta dziaugsmo asarele ir issprus. paprasti stebukleliai mazuose dalykuose ir nesuvokiamas gyvenimo geris.
ir mokykloj ir su zmonem sekas gerai ir juos sugebi dar sudomint kokiu vienu kitu gyvenimu ir ikvept koki zygi padaryt ar ka nors prasmingo nuveikt

bet vis randi save tam neramastingam epizode kur nori vis daugiau ir daugiau pasirinkimu, bet ju vis negana ir reikia turet dar... atrodo, kad suvoki apie gyvenima daugiau, bet istikruju kryptis ir koncentracija tiesiog isblunka is bendro vaizdo ir vis toliau begi i ta nesuvokiama tuneli kur vis kazkas naujo vis kazkas turi stimuliuot ir but geriau... vis perki ir perki, vis ieskai uzuojautos ir silumos daiktuos ir kazkur kur jos visai nera. ir tada jau pats nebezinai ko nori ir tampi hyperaktyvus arba mega pasyvus, kai viskas yra leidziama ir viskas galima ir nori tik but toj lovoj ir kurt savo prigalvotas istorijas ir jau nebesvarbu kiek jos tikros, o kiek jos ne...

baime likti nuoboduly apima viska, bet aciu Dievui, vis yra kokis vienas kitas stimuliantas kaip nutrukt ir pabegt ir pasislept dar vienam - viskas galima - prisipirk cipsu ir saldainiu ir tiesiog varyk kol jau prades mirget akyse.
tapk pasaulio bamba, kur niekas nesvarbu tik daiktai ir godulys turet dar ir dar visa ir viska
o kiti ? isvis kas nors egzistuoja?

ir suvokiu kiek lengva man tapt nuo ko nors priklausomu, kiek lengva zengt ta zingsni is tikrojo as ir pasileist nuo kalnelio ir bam, impulsai ir niekada nezinai kada sustot.. zaidimai, maistas, keliones, begimas nuo saves, skausmas... is kur atsiranda tas pyktis ?
ir tada lieka tik laukt kol impulsas praeis, kol galbut per koki saules spinduleli prisiminsi ikvept ir paleist viska i ora ir GIMT is naujo.

.


Friday, September 19, 2014

Nagoya, Japonija

Labai aisku viskas kai pasibaigia vasara ir reikia grizt i mokykla. Laikas atrodo kazkur prapuoles ir tie du metai keliaujant, atrodo kaip savaite ar dvi... bet va prabego du metai ir as vel judu su kuprine prikrauta namu darbu...
ir tik pasidaro idomu paciam viskas, kaip susideliojo dalykai, kiek netiketu momentu suvede i sita taska, kur sedziu prabanga apsuptam kambary ir galvoju kaip toliau ka cia veikt... nes atrodo reikia mokytis, bet tyngiu, atrodo reikia eit i miesta pasivaiksciot, kad kazka pamatyt, ismokt.. bet vel nera tokio spyrio, kad jau imciau ir eiciau.. atrodo su manim gyvena dar 40 visokio gymio, plauko ir spalvos mainu programistu... ir gal tik vienas kitas pats sau tiek idomus, kad turi ka ir man papasakot ir as dar linksedamas galva nujausciau apie ka jis...
o kai daug mesos sneka, kokiu aukstumu zada pasiekt finansu sektoriui ir kiek doleriu uzdirbs, kad po to galetu juos uostyt ir degint ant visokiu dziugiu dalyku ...


emm...

o apsidairius ir suvokus kur esu ir kaip cia atsiduriau, tai nori nenori reikia nusisypsot ... nors ir tik trys dienos Japonijoj, (pasirodo jau 20, kai antra karta prisedau parasinet) bet jau po truputi apsiprantu ir pradedu suvokt kas cia daros... o jausmas tai toks pat kai po 3 dienu.. atseit ka nors suprantu, bet istikruju tai nieko... zodzius kuriuos ismokau, jau spejau pamirst ir sumaisyt ir parduotuvej vistiek:  sori sori i want veri mach tis ting. nes japoniskai tris kartus pasakius paciam geda pasidaro,...

o kelione iki pat cia, kratytuvej ir orouostu, traukiniu stociu, keltu, autobusu globojamam...

greit po bucinuka mociutems ir diedukui

ir vakare sumusus ta toki kazkoki tikresni, sodresni pitaka su draugais vilniuj, su melynai nudazyta (nes aisku kodel gi ne) barzda lieki stovet vienas vilniaus autobusu stoty, su odine koza ir suplysusiais dzinsais, tarp visai nemeiliu veidu ...

ir tik trypi kojytem, kad tas autobusas greiciau atvaziuotu ir galetum isluzt saugus ramus, judesy, vel kely....
ir jau smigineji ir pramerkus akis Ryga skendi ruke ir ziurek jau talinas.
bet tik labai ankstyvas, toks 7-os ryto ir to laiko iki kelto visai nemazai ir aisku sprendimas padaromas, kad autobusu stotis ir keltas visai netoli, ypac kai kuprine sveria virs 25kg... tai ir einu ir bunda miestas ir valgau savo sutraiskytus bananus ir kazkaip nezinau... atrodo kad paziurejus zemyn, zeme pati sukas, o as stoviu vietoj... aa vel kely... vel guliu kazkur po nieko nezadanciu dangum ir stebiu debesis ... ir bandau suvokt kad jau rytoj... ne poryt busiu ... net nezinau kur.. kas tai ...
o kodel ?

ir kelte sumetu backgamono partija su kazkokiais vokieciais.. ir zinau, kad jie galetu tapt mano draugai... bet dar kart pasiziuriu, jau sita tipaza zinau, zinau ka pasakys ir ko paklaus.. ar noriu degint save ir del to menko sanso, kad vis del to kazka nuostabaus ir idomaus jis turi, pradet bendraut ir but mielam ?

isgriunu,ant labai nepatogaus suoliuko, bandau skaityt winetu ir tapt indenu.

tik kad tas indenas, sneka tokia senoviska anglu kalba, kad atrodo lyg buciau kokioj besisupancioj karuselej ir kas kiekviena rata, stebeciau kaip ten kazkur miskuose, jie bando susineket, issiaaiaiaiaiiaskint, kuris geriau zino misko dvasia ir kuris daugiau skalpu yra surinkes... labaaaai ... laabaaaai nepatogiai, bet miegu.

ir islipus is kelto reikia miegot pas toki suomi, o suomio nera ir nezinau kaip jis atrodo ..
bet couchsurfingas vis del to yra nuostabus dalykas ir truputuka pasiblaskius,
o.

sako: sveikas ir duoda man mumi troliu sausainiu dezute.
geras sitas. bus juokinga.
ir buvo gera pas ji prisiglaust, jei tik ne ta smirdanti kate kur visus reikalus gadina'\
ir ne tas zadintuvas uzstatytas po 4:08 ir tie 5 km iki autobuso ...
ir jau kai sedziu lektuve.. ir atrodo, kad tuoj nusileisiu japonijoj.
 tai ne.
dar 1500km iki amsterdamo... .pora valandu trim pim pim
11 000 km iki honkongo... naktis +6h ant laikrodzio ir geras netiketas Jim jarmuscho filmas, apie tikra meile ir toki pavyzdi kaip turetu atrodyt normaliu vampyru santykiai...
mmm... Jimis vistiek privercia ikvept ir uzuost ir pabut su juo
ir dar pasirodo nuskrisiu iki taiwano uz 900km ir tada dar 2000km ir dar 1h plius
ir jau cia.

pokst.
nu ka. lyja.
nu ir gerai kad lyja, patinka lietus, zinau kur vaziuoju, ka darysiu ir tas lietus ne visai toks, kai stovi vidury kelio, vidury niekur ir buna liudna liudna...

cia kazkoks saugus lietus. kazkoks geras. kazkoks kur nuplauna o ne kur susaldo ir sugadina visa nuotaika

ir oro uoste dar biski pastovejus...
vel perlipu per save ir sakau aiii....
jau ir taip ne pankrokas... kai su autobusu nuvaziavau i talina... kai su keltu keliaus i suomija...
galejau tranzuot... galejau su kokia baidare ar kaitu perplaukt ...
o dar kai ir i oro uosta su autobusu atvaziavau ir tada tie visi skrydziai...
ir negi dabar japonijoj eisiu tranzuot i stovejimo aikstele ir prasyt ne kiek angliskai nesnekanciu japonu, kad pametetu tik tiek, kiek jam patogu ?
susimoku uz ta traukinio bilieta...
jes. bent pigesnis gavos, ne expressas...
tai vietoj 20min brazdinuos su tokiu zaisliniu traukinuku kokias 2.5h ir bandau suvokt kas vyksta, kas daros uz lango.
ir uz lango netiketai daug, ziauriai daug  - zalios spalvos...
ir ta tvarka ir tie zmogeliukai... vel matau kaip Yamamato is Achilo ir vezlio vaziuoja su savo dviratuku ir bando isdalint laikrascius, bet staiga sustoja paziuret i tilta... nes net ir tiltas toks kazkoks kitoks...
pala, dar per 4 dienas cia, nemaciau ne vienos siuksles gatvej. isskyrus kur varnos istarse siuksliu maisa... ( po 20 dienu, jau maciau ir ne viena, bet vis del to tokios tvarkos tvarkeles tokiam zmoniu skaiciui reiketu pavydet.... bet kai gyveni jau trecia savaite cia ir gauni susipazint su ivairiom institucijom ir kaip apskritai cia vyksta reikalai ... nieko nuostabaus.. )

ir tie namukai, kaip per TOTORO, truksta tik issipustusio katinuko...

oooooooo, viskas idomu
ir ziuriu i save is sono ir viskas idomu... net pats sau idomus daraus..
o jausmas, toks kokio dar nera buve niekad, ypac patekus i kita sali...
toks saugus, toks ramus.
atrodo viskas aplink sustojo, o visata egzsituoja tik cia.
pagaliau atidardejau i savo stoti.. lauke lyja...

vel pasirinkimu metas... dvi stoteles metro -ar ? eiti...

viena kart is stoties iseinu... apsidairau, tos reklamos, viskas zypsi, zmoniu gausybe... nepilnametes mergaites su mini sijoneliais, vercia norom nenorom nuleist tas akis ir paziuret i kojas ir tada jau biski kaip ir iskrypelis jauties... nors turbut ta mergaite kuri atrodo kaip 12 tai jau kokiu 25... o gal ir ne..
ir tada ai... lyja, einu i stoti.. dar karta susimoviau...
o, zemelapis.. o, tai cia paprasta, sitas isejimas i desine i kaire ir tiesiai ...
nu jau matau save... pedinu aisku
ir tie zmones akis nuleide, duoda tau ka nors su abiem rankutem ir tik please please... o ten greiciausiai koks kvietimas uzlekt i meiles kambareli ...

ir kai prieni prie kokio studento... ei brolyti! gal zinai kur mano gatve ?
tai jis hop ir pavirsta i ta tamagochi kur mokykloj turejau, ir tik du mygtukai visam zaidimui lieka.
tai vienas jes o kitas no.
ir taip is kokiu 3-5 tamagochiu issaiskini kur reikia eit...
konischiwa gosajamshites....
hello is this road here?
a tu durns. english? no work.

ir dar kokie 4 km lengvam pasivaiksciojimui lietuje su ta sunkenybe kuprine,
bet sugerinejant viska aplink, visus kvapus, visus garsus ir vaizdus....
suniuku kirpykla.. kaciuku viesbutis...
daug dviraciu, svaru svaru
2 zmones stovi tuscioj gatvej laukia kol isijungs zalia spalva ir zmogeliukas leis jiems eit..
niekas nesisypso, bet ir neatrodo, kad butu kuom nors susikrimtes, visi dzen busenoj...

ir uoj kaip gera prisest po tuo tiltu, ten kur nelyja, ten kur atrodo galetum atsilost ir pamiegot...
nes jausmas toks... kad jei ir uzmigtum cia tarp tu milijono sviesu, zmoniu, masinu ir viso pasaulio... taptum tiesiog nematomas, nes tavo ramybe yra tavo ramybe... ir niekieno kito... kaip ir tas telefonas kuris guli gatvej jau ketvirta diena...
bet namai jau netoli, dar viena stotele liko.. kai galvojai, kad jau koki 20 kartu ta isivaizduojama atstuma suvaiksciojai... tai dar biski ir opa.
ir jau cia - Chikusa stotis.
dabar antra gatvele i kaire
pala pala
koks jo vardas. greit paziuriu telefone.
ok
Yuichi... kaip is dragon balls, atsiminsiu.
ir 6-11
6-13
tai turbut sitos dureles, be numerio, per viduri ir bus mano ...
skambutis neveikia... lietus merkia. namuose lyg ir tamsu.. o dureles tokios stumdomos medines lentutes.. gali ir pastumt i sona.. bet gali ir pastumt i prieki, abiem atvejais busi namuose... spyna?
vidury miesto ? o kam ....
o, lygtais kazkas yra.
bum bum
o, kazkoks europinis veidas. bus cia.
o labas labas, dabar cia Yuichi seima isvare, paliko mane, tai uzeik.
bam
dusas.
bam
arbata
bam
sausaisniai
bam
jauku ir gera

o namai atrodo kaip koks tvartelis ir ne visiem butu cia malonu, bet po visos sitos makalynes ir judesio ir besikeicianciu vaizdu vaizdeliu ....  taip gera nukrist ant zemes ir apsidairyt ir zinot, kad esu namuose, kur gyvena zmones, kur vaikai piesia ant sienu, kur yra daug teisingos pozityvios energijos... labai patinka.
o tos jegos vis labiau ir labiau apleidzia ir taip noris isluzt... tai dar puodelis arbatos ir 8 vakare guliu jau paslikas, bandau uzmigt.
ir tik dandinkst kubankst
isiverzia mini uraganas namo, vienas vaikas laksto, tranko per sienas bega i antra auksta kopeciom, meto zaislus zemyn, mama su kudikiu kuris bliauna kaip uzkeiktas...
nu ka, ramiai nepamiegosiu, reik kelt uzpakalis ir sakyt labas vakaras ir taip jau vidury kelio i miego sali

niekur nedingsiu ir is tu paskutiniu jegu.. .oooo labas,vakaras...malonu malonu..
o jie iskart,
o tu nori miego tai mes einam pas savo draugus kol vaikai issiduks, nes jie pries miega kartais megsta pazaist... .
ir bam welcome to japan. jus del manes eisit pas draugus ? kad as galeciau ramiai miegot jusu namuose...
ne ne, viskas gerai nejuokaukit, einam pagersim arbatos... ir is to nuovargio, nuosirdziai net neatsimenu apie ka snekejom ir kiek laiko tik jau pajauciau kad reikia miegoooo.....uoooaaaa

staiga prisiminiau, kad turiu sokolado ir galvoju, va, pavaisinsiu...
tai cia jums va, sokolado atveziau... pyst praplesiau padejau ant stalo, pats pasiemiau gabaleli...
tada sedziu ir galvoju ...
a tu durns... cia gi ne namuose sokolado duodi...
biski susigedau, tai suvalgiau dar viena gabaleli savo dovanoto sokolado... ir nusvirduliavus prie lovos... miegas ?
noup.
jau ir jegu yra... ir tie vaikai nerimsta...
ausu kimstukai.
miegas ?
mmmm
labas rytas vidury dienos
ir jau laikas maut i univera
ir su skeitu ir sortukais riedu sau per miesta. esfaltas neblogas, zmones i mane ziuri kaip i godzila. nes tikrai dar niekur nemaciau ne vienos kitos lentos.... o stai ir univeras....
iskart iejus, jau darosi geda uz tai, kad isvis egzistuoju prie tokios aplinkos... girliandos kabo.. odines sofos... keli emigrantai jau irgi laukia susitikimo .. net jauciuos kaltas, kad prie tokios aplinkos isvis isdrysau ieit i vidu ...
o kazkoks juokingas sedi  - visas levis straus apsirenges su dzinsofke ir kaubojaus batais pasidabines... jau cia kiek isejo, tiek ne formal apsirenge... ir baisiai atsipalaidavo...
vau.
sedziu,
prakaitas bega, bo aisku tas skeitas ir tiek 4km prie +30 daro savo ...
neturiu isvis nieko, ka pasakyt...
kaip atskridai... o jo jo, siandien... cia su tom ir tom oro linijom....
kur miegojai, ka darei...
yach
ner ne vieno noro sneket cia su jais

pabegu ir apsimetu, kad reikia i tuoleta....
ir jau pagaliau vaziuojam i savo vargius bendrabucio kambariukus...
kazka isleidziam pakeliui
ir atrodo vaziuojam milijona metu ir pagaliau kazkur pasiparkuojam... einam per gatve.. cia gal koks muziejus ar kazkokia super duper vieta kur dar karta pasijausiu nejaukiai?
neup
cia jusu namai.... ir cia ponas Ito'san.!!
jej, bus mano draugas, rimtas ukvedys matos ir su darbiniu kombinzonu, jes.

o namuciai ... wau.
krapai nuliko, vaiksciojau issiziojes is paskos ir galovoju ... jooo... must be karma ..

cia jusu kino teatras, cia sporto sale, cia konferenciju kambarys... cia valgykla, pusryciai kiekviena diena isskyrus sekmadieni ir pirmadieni... ir cia va jusu kambariai....
wau.

vaizdas i miska, japoniskas sodas apacioj, nuosavas balkonas, dusas, vonia? garu masina? automatinis tuoletas kuris atsidaro ir uzsidaro ir pats nuleidzia vandeni...
gerai, kad nesneka...

o siaip net baisu prie ko nors prisiliest, nes atrodo viska istepsiu viskas igaus, gyvenimo atspalvi ir bus panaudota.. nes dabar atrodo kad viskas taip nauja ir nuslifuota, kad jau ner kur daugiau nieko pridet ar atimt....
ar geri kambariai ?? kaaa ?
jo jo, visai nieko aciu...

ir tik dar sia nakt nesiruosiu juose miegot, ir isokus i dusa, vis dar negaliu patiket kokia prabanga ir is kur ji cia atsiradus ... ir tie 6000 jau neatrodo tiek daug uz tuos 4 menesius... nors orginali kaina

aaaai ka, cia tie litai... reikia grizt pas savo pankus, kaip tik ju koncertas siandien... noretau uzmest aki
ir buvo labai smagu, vel Achilas ir vezlys siauteja griaudeja ir taip jauku ramu sirdi...
ir taip gera su sita kompanija isprotejusiu dailininku ir menininku
net sutrepsejau kojytem keleta kartu ...

ir kita diena vel reikia eit i aukso rumus ir jaustis kaltam, kad egzistuoju ir suzinot apie visa esama tvarka... ir labai greit paaiskeja, kad organizuotumas ir planavimas cia yra auksciau bet ko kas yra aukstai...
net sunku suvokt kiek gerai viskas padaryta... bet staiga reikia kazka pakeist ir pachimycint.. kaip tarkim, noreciau studijuot japonu, bet situ kreditu mano mokykla neuzskaitys... ar galeciau eit siaip i paskaitas ir pasedet ramiai tyliai...
aha... jau skaityk sedi.
labai svelniai ir maloniai pirma karta pasako ne.
o kai nueinu i paskaita ir galvoju, kad tikrai nieko blogo negali but ...
antra karta ta pacia zinute pasako, ne taip svelniai...
ir supranti, kad mazi dalykai.... mazi nukrypimai nuo sistemos ne tokie jau ir mazi ....
nu ka padarysi...
reikia ziuret kas toliau
ir dar savaite laiko iki pirmu paskaitu...
tai klaidzioju po miesta ieskau nezinau ko... o daugiausiai tai bunu savo prabangoj ir vis pradedu jaustis tustesnis ir tustesnis ir bandau isbegt is namu ir surast parka ir nuvaziuot ten ir paziuret ta....
bet vis kazkaip nekabina... vis daros baisau ir baisiau stebint visa sita kultura visa sita gyvenimo suvokima ir tempa...
ir save stebint suprantu... kad kulturinis sokas mane istiks ne ivaziuojant i sali ir pamacius visa sita kitoki pasauli, bet isvaziuojant... kai jau busiu pagyvenes, padirbes ir pakeliaves ...









o atejus pirmai dienai kai reikia eit i paskaitas... nors paskaitos ir labai velai vakare, o keliuos anksti ryte... nes nemokamu ir dar skaniu pusryciu su kiausiniene, vaisiais ir musliais su pienu pramazint nesinori....

ir jau sedziu paskaitoj ir mirksiu tom akytem... ir galvoju..
ka as cia darau... kas dabar vyksta, kodel... strategic what ?
ar tai nors kiek susije su manim ir mano gyvenimu? mano ateitim ?
gal gal... o dabar susikoncentruok, nes gal net visai idomu ....
ir jau antrai paskaitai atejus, jauciuos kaip profas ir viskas gerai...
konspektai i sali... youtubas pilnu pajegumu pumpuoja kaitu filmukus,
gerai. mokyla. ramu....
vel inkubatorius, vel galima atidet gyvenima i sona... ir ramiai egzistuot, paskaitant po pora valandu per savaite .... nors mama ir sako, kad reikia dirbt ir kad cia ir yra tas tru gyvenimas kuris ziauriai gerai, kad buna sunkus... bet kai is sono pasiziuri tai jis ne toks ir sunkus... nebent primirsai tikimybiu teorija... finansiniu pora modeliu ... ir ups ups... jau panasu kad ne taip ir lengva cia viskas ... .
ir teks to darbo idet nemazai... ir nukabines nosi vaikstau pirmyna atgal is virutves i savo kambari ir kepu koki makarona...
nes nuejus i parduotuve, kad issirinkt koki produkta ... tai nelabai imanoma...
nes paprasciausiai 70% visko ka matai prekybos centre net nesuvoki is kur ir ka ir kodel ten veikia...
bet vis ekspermento budu nusiperki kokia nesamone ir gaunas visai neblogas makaronas...

ir prieina alexas ir tarp kitko... ai mes cia ryt varom i mount fuji ... nori ?
emmm ai nezinau... o kiek kainuos ?
nu gal koki 40 euru uz traukini ir 30 uz autobusa... o kurmi brangu kaip
tikrai ne... as tranzuosiu ir pats nuvaziaves nugalesiu japonu ungnikalni..
ir sedziu kambary ir kratos ta koja.... ir iseinu i koridoriu ir sakau e seni... as irgi vaziuoju, visas sitas reikalas, kad isvaziuojam anksti ryte, per diena nusigaunam iki vietos ir nakti lipam ir kita diena griztam, per daug gerai skamba... .
per daug random ir per daug nesamoningai...
ir tas traukinys mano, suvokimo skalej ne toks ir blogas variantas ir kazkaip itikinu, kad tie pinigai sudas ir pats laikas juos pradet leist...
nu ir ka....
uz maziau nei 100 euriuku... nes litukus jau galim pamirst ..
pamatau viena graziausiu dalyku savo gyvenime..
kai kylancios saules saly, kyla saule is po debiesies ir palenda po kitu ... ir ta spalvu gama ir viskas
po visos nakties lipimo, po visu apmastymu, viso nuovargio ir nesuvokiamo salcio, kad atrodo lyg tuoj tuoj numirsi ....
epic.
just epic.

o ir pati kelione nebuvo tokia liudna, su keturiais traukiniu persedimais... ir vos vos spejimu i paskutini autobusa atsidurt kalno papedej, kur skendi rukas ir atrodo, kad tuoj tuoj prades pliaupt...
ir tik viena guodzianti mintis, kad tik viena diena... ir kad ir  kad benutiktu, visada yra kelias atgal ir svarbiausia yra silti namai ... 
o planas lipt per nakti turi but atidetas mazdaug.... 5.5h i prieki... nes atvaziavom tik apie 4 vakare
ir jei pradesim lipt anksti tai bus big problem ir uzlipe ant kalno per 3-6 valandas turesim laukt to sauletekio dar kokias 6h....
neitikina... tai sedim laukiam kol prabegs tos nelemtos valandos kalno papedej, bandom taupyt siluma... as dar surinkus pora viruku ikalu papildoma marsrutuka... dar viena virsune pakeliui 

ir jau sutemsta... ir atrodo jau tuoj pradesim lipt... bet dar tik 6 .... ir dar reikia palaukt 4 valandas...
ir kavinukes uzsidarineja ir zmogeliukai tamagochiai sako ne ne ne.... jums cia negalima ir eikit i lauk
ir TOPU TOPU GO TOPU .... 
kaip supratau reikia lipt...
bet logika neleidzia.. nes jau dabar salta....
o mano chebra: kas su sortais kas su maike... kas marskinius isidejo ... fak jee...
tai visus rubus isdalinau ir likau su vienu dzemperiuku ir savo atsispaudimais...
nes baisu butu i tuos lavonelius ziuret.... 
viskas ka turejau kuprinej praverte... o chebra juokes, kad pasiejmiau per daug reikalu...  
stovim salam... dar 2h reikia laukt. ..
kazkas sako, kad tuolete silta...
eik jau .. smirda...
saltis  vs kvapas ....
sedim visi susiguze tuolete... bet ir tai nelemta boba ibega ir sako graziuoju budu                                                                                                         fuck off and die... .                                                                                   ir isvaro mus is siltosios oazes ... 
nu ka, dar kiek imanoma zombiaujam ir kazka veikiam ir juokiames ant kiek galima but anti-zmogum, kad isvaryt is kavinukes nors dar jie nemiega... ir is tuoleto ... 
ir dar gyvent kalnuose...
nors gal kai tike turistu pro tave kasdien praeina ir didzioji dauguma visiek liurbiai visokie....
tai jau gal ir nusispjaut kaip kas ten ... 

o isejus is savo bazines stovyklos, labai greit pasidaro aisku, kad bus big problem...
bet blogo jausmo nera ir po biski po biski spaudziames i prieki...
dvi mergaites kur viena is ju su batais... bet su kulnu ... ir vargsta ir vargsta...
ir spek kas eina is paskos ir sako, viskas gerai... isivaizduok apie Paella isivaizduok apie silta vonia ir judek ... 
ir kazkokiu magisku budu jos vis atranda ir atranda tu jegu dar vienam zingsniuj....
o as straksiu aplink ir darau atsispaudimus... nes mano rubai su bachuriukais rimtai pasiruosiusiais jau kazkur virsuj .... 
ir tos valandos tokios TOKIOS letos... kad galima sustot kiekvienoj stovyklelej... kurios beje uzdarytos... ir tik siokia tokia uzuoveja duoda nuo salcio .... bet nieko tokio ....
spek kas turi arbatos... 
silta arbatele rankose ir dar uzkopiam iki vienos...
ir jau
7
ir 8
ai ne cia 7.5
ir tada jau 8
ir 9
ir 9.5
ir jau paskutine pakopa ir atrodo, kad mano chebra mirs....jei ne visi kartu tai po viena. .. 
biski juokinga, bet gal del to ir pasirinkau su jais vaziuot i tokia kelione... nes kazkaip buvo sunku patiket, kaip imanoma tiek minus patirties turint imt ir kazka tokio padaryt...
tai vis papasakoju kokia istorija, kad cia isvis ner ka veikt i ta kalna lipt... ikalu 30 atsispaudimu
ir kamon kamon
vaziuojam toliau .... 
ir tokia zombiu gauja su sustingusiais kaulais uzsiropscia i pati pati virsu .... 
ir turbut tik 3 is musu grupes butu lipe iki galo, jei butu veike nors viena is stovyklavieciu kur galima pamiegot....
bet nu ka mes jau virsuj...
pasiruose numirt....
ir as tik noriu pradet balsu juoktis ziurint i juos ir galvojant kas bus, kai mes lipsim zemyn ... 
o nulipt reikes....
ir nulipt reikejo... ir tikrai atrode, kad jie verciau pasiliktu ant to kalno ir leistu maitvanagiams juos sulest, nei dar viena zingsni det ... 
o uzlipus i pati virsu... dar palaukus pora valanda, neiskenciau ir as is salcio ir uzvalde toks kazkoks keistas jausmas... kai as vienas praktiskai pasiruosiau tokiam reikalui ir isidejau tinkamu rubu ir dabar jie visi visi isdalinti... tai kazkaip emiau ir susirinkau bent kazka.... 
susilau ? ne, bet dar sudiniau pasijauciau, kad praskydau ir taip lengvai pasidaviau savo emocijom.... 
o prisiminus TOPU TOPU ....
tai nelabai ir galima ka nors pridurt...
wau... 
dar  vienas Wau i savo kisene ir tada prisiminus:

The person who has lived the most is not the one with the most years but the one with the richest experiences. 
Jean-Jacques Rousseau 

pasidaro truputi ramiau... truputi silciau.... o ta saule norom nenorom sildo ir daro gera gera ... 

o nulipt zemyn.... ir grizt namo... vel begant sokant krentant ir vos spejant i paskutinius traukinius.....
ir suvokus, kad dar ne vienas traukinys nei per anksti ne per velai nebuvo atvaziaves i stoti ir suplanavus savo kelione, kad uz 2 min yra persedimas... imanoma pasiekt tiksla ... 
lieka tik vienas nerimas... ant kiek ziauriai as smirdziu ir ka galvoja salia sedintis japonas.... 
o gal ne taip ir baisiai...
nors greiciausiai baisiai... ai... koks skirtumas... as ka tik is kalno grizau... 
ir fak jee....

energijos atrodo bus dar kokiem penkiem metams...
ir uz keturiu dienu.... 
dabar jau kraunuos kuprine ir galvoju ka toliau cia nuveikus ir kur nukeliavus...
faktas kad reikia pamegint patranzuot ir reikia i miska... 
nes tie miestai... neke... 









Monday, May 12, 2014

Thaghazout, Marokas

Sunku net pagalvot, kad pirma savaite praleidau klaidziojant po kazkokius senus miestus, ieskant nezinia ko ir atrodo deginant laika, kaip pinigus ant kokios masinos remonto..

apziurejau kas ten tie Maroko miestai nes aisku ziauriai idomu, tada bespjaudydamas smeli is burnos ir braukdamas dulkes nuo kaktos kazkokiu budu nusigavau i Vejo miesta...

Essaouira, dar ilgai ilgai isliks mano sirdy kaip vienas smagiausiu nuotykiu, vienas ramiausiu kampeliu pasislept nuo visko ir kaip geriausiu zmoniu magnetas su kuriais gali leist laika be jokiu isipareigojimu, nusistatymu ir tiesiog but.

is ryto pas vietini dieduli nusipirkt du kiausinius, duoneles riekele, pora pomidoriuku, cesnako, isipilt alyvuogiu aliejaus i maisiuka ir maza svoguneli...
tada reikia truputi patrypt kojom i esfalta kol prisiskambini i hosteli ir palaukt kol kas nors isileidzia

tada geriausi pusryciai pasauli ant terasos su debesim kurie leidzia pasijaust lyg sedetum ant motociklo ir svilptum ant dvieju simtu kilometru per valanda greiciu. greitai greitai bega debesys, bet tada vistiek atsibosta ziuret i juos ir dar kai zinai kad jie bega vejo vejami, tai mazdaug sulesi pusrycius per 30 sekundziu ir ramiai isgeri kava per dar 5 sekundes
o sypsena ant luko veido plati plati.
vejo yra. nes Esuiroj visada yra vejo, ypac kai jo reikia


greit soki i hidreka, susikrauni smutkes, tik nieko nepalik, tik nieko nepalik, nes dar eit geras gabalas, kokie 2km ir tada grizti butu isvis  ne i tema

koks keistas jausmas... lyg eitum nuogas gatvem,
 nes hidrekas toks aptekes, bet vietiniams biski ne motais, kai ant lentos pripaisyta nuogu mergu, yra i ka paziuret ir taip.

reikia dar nugrybaut iki tasko kur galiu pradet pust aitvariuka, po poros dienu, niekas nebesiulo hashisho ir visi smagiai sypsos, o sitas savas, be bapkiu ir ne visai turistas... nu bent zino ka cia veikia.

lengva mankstele ir aitvarelis jau ore. sirdis biski greiciau plaka, vanduo, vejas, greitis, kontrole. laisve.

patinka.
plaukiu ir noriu cypt is dziaugsmo. cia kokia bangele parvaziuoja, hop kaita persimeti, pasiveji banga atleidi kaita ir pjauni vandeni, o veide turbut toks susikaupes durnas zvilgsnis ale koncentracija, bet istikruju tai nori tiesiog uzmerkt akis ir krist nugara i vandeni ir tapt juo.
ant tiek gerai.

ir taip viena diena atsiranda koks juokingas vokietis ir su juo eini plaukt ir tai dar geriau, nes turi su kuo pasidalint savo dziaugsmu ir nieko daugiau nereikia tik rekt viens ant kito ir sakyt jeeee jeeee wooohhhoooo wooohohooo jeee jeee

schnelll schnell schweine shaize
vokietis jaunas, nelabai patyres, tai pristranko tam vandeny kaip reikals, islipa su violetine akim.. nu kas buvo?
ai cia biski susimoviau, tiksliau pasimoviau ant keleno...
o kazkas sake, kad vandens sportas toks saugus... minkstai krenti viska ten...

o islipus is vandens kai jau realiai nebegali net stovet ant kranto ir nuleidus kaita krenti veidu i smeli ir sukaupus paskutines jegas per pora sekundziu pakeli veida ir jauti ta tustuma kune, kai atrodo kad vidus tuscias tuscias, o aplink raumenys tik aplipe griaucius ir tokie lengvi lengvi lyg ju nebutu.
ir taip noretus cia imt ir pasnaust, bet net negali apie tai pagalvot, nes turbut esi kazkur uz pusantro zingsnio nuo lengvos hipotermijos ir kuno temperatura tiksliai nukritus bent pora laipsniu

tada suzinai kad praleidai vandeny kokias penkias valandas, tada kerta per sona tas saltis kuri sukaupei ir paziuri i veidrodi ir ten ne violetines bet juodos lupos ir tik nusisypsai ir pasitikrini ar bus vejo rytoj ir is kurios puses jis pus.


ramu.
vejo yra, kryptis gera.

galima eit pavalgyt paziuret i zmones, surukyt koki prabeganti kaseka ir dar biski pasisypsojus ir pasiklausius kokio labai svarbaus keliautojo, kuris pirma karta paliko vokietija ir atvaziavo i nesuvokiamai siukslina, baisu, chaotiska maroka, bando sugaudyt peles ir su kazkuo susijungt su kazkuo rast kompanija ir pasikast po tuo paciu sudu.

miegas kaip svente, ryte pusryciai, debesys, keliukas link juros, daug labas, daug sypsenu...

atsiveria jura pro didziulius vartus, jau kazkas iskeles aitvara, jau ir antras kyla...
zingsnis sparteja, sirdis plaka, raumenys atsigauna ir visa kita tampa tik kazkokia neaiski plaukianti mase pro sali, kol vel neatsiduri vandeny ir nesitvoji su galva i ta vandeni taip, kad biski paziaupciojus sakai...
ai gal dar reikia biski apsilt, po to pareis bajeriai...


ir kartais vakare supakavus aitvarus pasidziovus hidro kostiuma, pasiimt kokia pasiklydusia siela ir kartu iseit pasiganyt po vietini turgeli ir suvalgyt sraige, paieskot kreveciu ar kokiu kiausiniu,
netiketai, sutikt kazka labai artimo is kokio praeito penki simtojo gyvenimo kai gyvenau himalajuose ir praleist dar pora dienu kazkokiam tranze be vejo, bet su dar labiau, dar stipriau plakancia sirdim, dar didesne sypsena.
ir ateina laikas kai reikia isgert paskutini puodeli kavos, paziuret i akis, pasakyt iki greito. nenugriut stojantis nuo kedes, bo tie keliai sunkiai laiko ir iseit. iseit ir galvot... jokiu prisirisimu, jokiu lukesciu, jokio gailejimosi... iseit ir toliau ieskot ..
ir eit skubet, nes jau viskas buvo atideta iki paskutines sekundes,

'I can’t agree with you more when you write: “…to spend those couple of days being so much in now so much present, without even missing a wind…” I think it’s a testament to our connection that transcend into inter-cycles of many previous lives when once upon a time you were a tiny sparrow in the Himalayas, and I, your old wrinkled-caretaker that left you a bowl of water in my veranda every noon. It says quite much about the connection when the sparrow doesn’t miss its wind."



kazkaip teisingi zmones, tinkamu metu atsiranda ir net nezinau kodel..

o dirbt tai reikia.
ir sakyt labas, as lukas jusu maroko gidas ir dabar bandysiu padaryt taip, kad jusu atostogos butu pacios geriausios kokios tik yra buve.
ir nustumt visus nusistatymus, apie marozus apie storuliukus, apie runkelius ir koldunus, jaunus ir senus, i sali ir i kiekviena zmogu pazvelgt vaiko akim su medkircio judesiais kertant medi.
ir zinot kur ka paspaust kur ka pasukt, kad butu juokinga, kad butu be streso ir kad butu viskas tik i vienus vartus.
ir jauciu visai gerai pasiseseke, laikas prabego, taip, kad net sunku pastebet
ir vietinis marokietis gidas, buvo stipriai geras ir stiprus, ir is esmes gal truputi per rimtai ziurint, bet stengiantis kiek galiu ir kiek turiu suvokimo apie darba gavau gera rezultata... apie 250eur arbatos...


pora dienu pagaudyt bangas ir naktis barselonoj kur elektros kruvis istrigs dar ilgam

o grizus i svente namuose, begt skubet stuka reikalu iskart turet... telefonas turi veikt, zmones turi padet, masinos reikia... to reikia... pinigu reikia, niekur nespeju...
noriu metu arbatos...
na bent jau silta. reikia pakuot dvirati ir saut i lenkija issilaikyt savo kaito instruktoriaus licenzijos...
sekantis zingsnelis gyvenime, kur kazkas bus, dar net neaisku kas, bet planas b tai atrodo visai neprastas.

ir su dviraciu numynus beveik iki marijampoles, jau keliai eina saibom, ciurnos jaucias ir kazkaip dangus apsiniaukes, o tos furos lekia kaip traukinys viena po kitos ir kiekviena vis kitaip bando patraukt po ratais... ir tos neramios mintys, kad kazkas ne to, kazkaip ne taip....
tada sustojau trumpam pagalvot ar verta tvotis dar 500km.
pagalvojau kad neverta ir apsisukau.
ant greicio persikroviau smutkes ir jau sedziu su lenku furistu ir sypsaus kaip slyvokas, nes vel savoj stichijoj ir vel pasaulis manim rupinas ir siuncia teisingus zmones, teisingas pamokas.
o atvaziavus i mokykla sakau e chebra, duokit gyvent
as jum tuoletus plausiu... ner bapkiu.
sako gerai, tu tuoletu neplauk, bet pasakyk savo draugam, kad kempingas Chalupy 6 yra vieni vartai.
sakau.
ziauriai gerai ir po 10 zlotkeliu i diena su karstu dusu ir verdanciu vandeniu galejau lest savo kursus ir zinot nemazai nauju dalyku, kas tas mokymas, kas tas kaitas ir kas tie koldunai kurie eis mokytis pas mane.
certifikatas vietoj, lenke vezasi namo ir kaip ir viskas gerai....
kol nesuluzta masina ir tada reikia pagyvent viena diena Gdanske ir dar kart prasukt ratuka besigrozint miesto architektura.
namai namoliai.
tik nekrisk i duobe ir sypsokis, kol yra ka veikt veik, o kai nebus ka veikt sugalvok ka daryt toliau.
no computer games. ir jau turbut siandien isirasysiu ka nors.




Tuesday, March 18, 2014

Casablanca, Marokas


Pabundu ryte ir zinau kad gyvenimas grazus ir viskas dar pries akis...
pusryciai, mamos bucinys i zanda ir reikes eit susidet pratybu sasiuvinius i kupreka su dragonbolais ir saut i mokykla
kur galesiu aptart rimtus ir svarbius reikalus su draugeliais..
bet zengus pirma zingsni is lovos jauciu kad kazkas ne taip.. apsidairau ir ziuriu kad esu oro uoste,
klega rekia simtai zmoniu ir visi kazkokie labai svarbus ir kazkur labai skuba..
skauda nugara, kojos dreba nezinau kur eit.
dar noretus pamiegot prie tos pusantros valandos kur siaip ne taip pavyko priklijuot prabimbinejus trylika valandu oro uoste...
gerai kad sviecia saule ir galiu lauke isgriut ant zemes ir biski pagert spinduliu ir pasiruost marokietiskai kaitrai...
bet kai ateina vakaras ir jau skauda akis ir nebegaliu skaityt o kompas nieko idomaus nerodo ir reikia kazkur pasidet sitoj realybej tarp viso surmulyno... kazkaip nepatinka.. kazkaip yra buve ir geriau..
nu bet turbut kita karta reikes paziuret i skrydzio data ne tik laika.. tai kai jau per savo gyvenimeli sugebi sufeilint visais imanomais budais.. atvaziuot diena per velai, atvaziuot  ne i ta oro uosta, neuzsicheckinint, dar kaip nors nugrybaut ir tada jau viska vainikuoja atvaziuot diena pries tai. ir ziuret didelem akytem, kaip cia yr kad ner mano skrydzio

opiumo dumas
o pabundus saule sviecia pro tarpeli tarp knygu ir tada susiguziu i kampa ir pasislepiu nuo jos, dar biski nelaikas, dar niekur neskubu, nors jau girdziu kaip pro gretima siena surmuliuoja arabai ir pardavineja kazi ka
taip ramu tiek jegu, noris sokt i batus ir lekt ikvept saules ir isgirst gyvenima.

molis, mozaikos, durys milzinam ir durys nykstukams, durys atveriancios graziausius sodus ir durys vedancios i siena, siauros gatveles ir pasitikintis savim tvirtas zingsnis.
tik svarbu nesustok, judek i prieki ir neleisk vietiniams prisokt ir suvalgyt taves, nes tik vienas susimetymas ir pasukimas pirmyn...
ai ne, atgal ir tu jau spastuose.

hello my friend welcome to morocco
ir tada tik mirkt mirkt no no viskas gerai
i am very high and very full and very sleep and very good
ir ziu vel laisvas... bet pasuki i kaire kaire kaire ir spek ar bent atsiduri kur buvai pries tai ...
ir negali sustot pagalvot kur eini, nes turi plaukt upe ir ta upe tave nesa gilyn ir gilyn ir toks jausmas kad jau liksi striges visam laikui, bet staiga isgirsti kazkur masina ir tada jau tereikia dar penkiolika kartu atsitrenkt i siena ir gryzt atgal i ta pati kelia, kad pagaliau iseitum i pagrindine gatve
ant kalno zvelgi i visa ta nesuvokiama surmuli ir mastai kiek svarbiu gyvenimu vyksta vienu metu po vienu dangum po viena marokietiska sirdim. saugu gera. apelsinu sultys gaivina


fatima zara
dykumos gele
puodelis kavos
ir puodelis cukraus su metu arbata

vakarelis kur jauties kaip varle ant keptuves, eilini karta nieks neidomu ir gali visi eit susidegint

sypsaus kaip durnelis, pro pazasti bega prakaito lasas, kazka darau ne taip
kodel stovint jau valanda plius ne viena masina net nemegina stabtelt
o sustoja kazkoks motocikliukas su priekaba - BATMAN
labai gerai.
pradeda pasakot kazka prancuziskai ir matomai man nelabai suprantamai,
tai sakau aciu viskas gerai
no problem, miska miskal
tas juokias, sako durnas tu ka cia darai, i joki Rabata cia masinos nevaziuoja
aaa gerai gerai, aciu tau, dabar jau zinau
aciu aciu
labai noreciau, kad tu jau vaziuotum savo keliais ir nekamuotum profesionalo hitchhikerio nereikalingais reikalais... tai stoviu toliau o ir jis stovi toliau ir dar kazkokia moteriske prisijungia ir sako a tu durnas!? ka cia darai
tai dabar jau du isijaute stipriai stabdo man autobusus, taksistu masinas, derina kainas
o as tik ne ne aciu aciu
prasaau tik ne taaai
ir jau kisa pinigus man i rankas ir galvoja, kad as paskutinis debilas, kad neturiu pinigu ir dar ir neimu is ju
jau rodo pirstais ir rekia besispjaudydami... biski nejauku, tai paeinu biski i prieki ir palieku juos du ten pyktis ir aiskintis... o man jau kaip ir noretus judet link tikslo
o tada dar koki desimt kartu pasakius aciu-no problem, pagaliau ir jiems atsibosta ir palieka mane ramybej.. o tada kaip ir normaliai.. kelios minutes viena kita masina ir jau vel kely

ir tik isedus i masina noris is jos islipt ir rekt STOK
ne ne tik ne taip
ka darai...
nes maroke zmones vaziuoja astriai
ir cia jau nieko nepadarysi.
aisku stabdymas vyksta paskutine minute, lenkimai is kaires per salikele o jei koks kamstis tai neprosal ir saligatviu pralekt ar priesinga juosta islekt ir biski prie kokia fura pasimandravot
o telefona, kad is rankos paleistum tai turi but paskutinis asilas ir isvis net ner apie tai daug ka sneket
ypac kai lenki...
o tada kai pestieji eina gatve tai reikia mazdaug stengtis kad liktu kokie 2 cm nuo kulno ir su veidrodeliu bent uzkliudytum, tada islyst per puse pro langa ir aprekt ir tada lupt ant stabdziu nes jau liko kokiu 20 cm iki sekancios masinos
jauciu kaip per sonkaulius teka dar vienas salto prakaito lasas ir koja spaudzia isivaizduojama satbdi ir jau taip noriu islipt ir nesvarbu kur kaip bet jau vaziuot uzteks.

ir paskutine minute parasau sms kazkokiam couchsurferiui, kur tik vakar susikure accounta ir nieko gero nekvepia, bet gal neturiu ko prarast... o pacukas is padorios seimos, atvaziuoja su masina susirenka ir supazindina su savo teciu, o seimos moteru dvi dienas ten praleidus taip ir nemaciau, nors kiek supratau buvo trys... gal ir gerai, bo jau buciau zenotas...
ir snekam apie bangas ir pedinam per senasias sostines gatveles kurios kvepia ramumu ir taika ir zmones netempia uz rankoves ir nesako hasssshhhiisshhhh goood price, buy cheap veri good
o tu eini ir ziuredamas i vandenyna viduj dziaugies kad jau pasiekei tai ka reikia.
ir net nepuciant vejui ir nesiubuojant bangoms jau gali ramiai ziuret i toli ir laukt kol ateis stichijos ir nudziugins savo jegom
nom nom nom.
reikia eit dabar su gejum dalintis lova, biski nejauku, bet tai ka cia ...

Saturday, January 18, 2014

Kaunas, Lietuva

kas ta realybe link kur ji veda ir kodel as esu kur esu, kas esu, kodel esu?
vis eini ir trenkies i siena. ne cia ne taip ne del to... kur visas geris kur visa ismokta gyvenimo filosofija ir visas dziaugsmas gyvenimu? ar istikruju tas saltukas lauke gali taip suspaudyt smegeny kad jau nieko nesinori, gal net nieko nereikia /?
o gal kaip tik? staiga suvoki kaip daug turi? ar bent jau kaip daug nori, nors net nesvarbu kad niekas nesusirisa ir niekas nesusiklijuoja ir isvis
nukritau is po cheratingo su 14metru bangom i paryziu ir jau lygtais gera, bet tas nerimas sirdy vis kaupias vis labiau ir labiau suvoki, kad eini vel tuo paciu keliu kur jo gale zenklas su DEAD END?
ar isvis yra dead end ? tiek to... palauk grysi namo ir pamatysi
ir baisu ir gera... zinai kad sutiksi pacius svarbiausius savo gyvenimo zmones ir su jais visas siltumas ir geris grys
ar gryzo ?
nuuu.... tokiais atchodais, tokiais mazais fotoniukais kurie issibarste po visa svieta
ir as jau nebetoks ir zmones jau nebetie... tas pokytis tie dalykai tas vis nerimstantis ieskojimas
ir rankos biski dreba... ir kas gi pasitiks ir kur ta tikra silta nuostabi sypsena... kurios jau tiek nemaciau.. vo
gera
silta
gal ne taip ir blogai

dabar kazka snekek, nesvarbu ka, nes tos laimes ir dziaugsmo jau biski per daug.. no cool, no tough
tai masina viska cia.. sniegas
bl kaip gerai atrodai.. bl kaip gera vel tave matyt.. kaip gera .. kazkas gera
patinka.
ha ha ir tu storas cia.. ir toks pat ir nepasikeites
ir tave gera matyt ir tave as myliu ir su tavim man gerai.
ir dabar jau reikia but po vienu stogu... ir visi kazko tikis is manes.. bet juk cia viskas same shit.. jausmas kaip trys dienos i akropoli nuvaziavus ir kas nors uzrakino tuolete netycia ir pamirso...
ir va
jau kaip ir laikas sakyt ate. ir noris trenkt per galva ir noris kur apkabint ir gulet hamake ir juoktis is lapo... nevalia
ne si karta.. gal ne si zaidima
ir laukia seima.. nuotykis nesibaigia
nustemba tetukas nusteba mociute ir dedukas ir smagiai maloniai ir supratingai praleidziam biski kucios
ir kazkaip gera, nes lygtais supranta.. lygtais dziaugias ir uz mane... bet kaip ten tie mokslai ! ?
gerai mociut. baigsiu. juk dar niekad nesu numetes to ko pradejau
ir jau dedule su tetule ir pusseseryte
o. grazi tu. ir to dziaugsmo tiek is ju sirdies tiek is mano gausiai gausiai
ir gera gera... vel kazkokie zodziai kurie nieko nereiskia ir nieko nedaro...
tu tik snekek. tu tik buk.
ir jau girdziu savo sunis (ar savo) skalija, loja. kiauksi, springsta dusta ir viska veikia
ir mociute aisku neturi laiko pasakyt savo anukui labas, nes yra ka veikt.
pasako labas.
nelabai supranta kas daros.
pasako ir mama labas.
uz desimt minuciu jau kaip ir noris vaziuot kur prie juros... ar ten i kokia antarktida... jau kaip ir pabuvau jau kaip ir pamaciau ir pasidziaugiau..
bet kas galvoj kas sirdy?
gera jauku. bet ne cia. bet ne tai.
kazkas ne taip. kazkur ne taip...
jau nebe namai? jau ... ar kada buvo namai ?
ir reikia pusti vel savo kilimeli ir gult po laiptais su vyskos uodega po nosim.
ir gal taip kaip viskas ir turejo but, bet gal ir nevisai, gal kazkaip nezinau. fjuuu
yra kalnai yra prancuzija... nesuk galvos. dar turi ka pamatyt ir su kuo pabut ir viska pasneket ir vel gryzt namo
ir sakau labas. ir tos kojos linksta per kelius ir sirdy gera ir gera but apsikabinus. kazkas padare click.
bet ar tikrai? gal tik nori kad butu buves tas klik ir kad jau vieni vartai ?
ar nori?  ne.
dar tikrai dar ne... dar laisvas...
juokingas... durnas... tai jo... laisvas ?
stuka kapeiku
ir vis del to.
klik
ir niekada nebus kitaip. ir sirdy tas peilis tik lys ir lys ir skaudes ir skaudes dar labiau ir labiau... nes medus su druska per zaisda slyst... mmmm . nepatinka. patinka. laisve... gardus juokas.
begi tu nuo saves, nuo laisves ? bet gal nebegu nes kai begi tai tipo veikia kazka kai nieko nesugalvoji ir dirbi sistemai ir viskuo skundies...
ai.
giliai. per giliai.
nereikia.
vis dar gera. ir vis labiau ir labiau ne cia. ... ne tai... ne del to....
kur? ka ?
toliau ? ziauriau pikciau ?
tie ratai... ar yra isejimas?
yra...
i kita rata ?
i vertybes kurios nekinta, kurios jau yra tikros?
i ka jos veda.. ?
pazinimas... pasirinikimo laisve... gyvenimas ?
kai negali stovet ant bent vienos. ratas uzsidaro? laisve dingsta ?
kurio elemento man truksta dabar //
kuri pamoka vyksta esamuoju laiku?
lyg ir visos
lyg ir ne viena.

ir prancuzijoj sninga... ai pries tai dar vienas click. bet sitas jau kai buna dziiiiiuuuukgt ir nutruksta.
ir panasu nutruko...
ar tai sakydamas lauki dar vieno isbandymo kai bus viskas aukstyn kojom?
da

ir sninga ir sniego daug. ir esu laimingas ir keliuos ryte
ir dziaugiuos nes sportas kalnas judesys sniegas
namai.
nusileidi i apacia i ta nyku miesteli. ir lauki kitos dienos nes ji jau cia
paskesti alkoholi ir klausai kaip byra krokodilo asaros begemotams ir galvoji daug daug daug...
ar visgi cia kazkas is taves issipisineja ar tu pats cia kazka darai tam gyvenime.. nes niekas neitikina..
nesvarbu ryt dar viena diena.. dar vienas miskas ir koks status slaitas ir tarpeklis tarp uolu ir suolis i nezinai kur ir .... tas momentas kai viskas juoda ir tavo koncentracija esi tu ir tu esi tu ir as esu as
ir muzika ausy ir sypsena veide ir labai patinka. kazkaip taip .
kazkas gerai.
apciuopt pajaust.
ir tada yra brolis kuris kazkur labai toli nuo manes.
kodel jis manes nesupranta kodel jis vel kopustas kodel as ant jo vieno galiu sukaupt tiek pykcio ir taip is sirdies, taip tikrai, taip su viskuo ka turiu ...
taip pat ir mylet ir viska atiduot del jo...
ir sugniauzt jausmus ir tiesiog ignoruot. pamirst. nes taip paprasciau? ar laukia rimtas momentas, kuris paliks dideli ispauda viskam kas mes esam ir busim. ar jis jau buvo.
ar mes broliai? ar ta meile ... meile..?
ir vel kauno gatvese sninga ir krenta snaiges ir sirdy noris juoktis ir noris verkti nes cia kazkas kas tu esi, kas tu buvai ir visada busi ir teka ramiai sau nemumas o prolanga su zvakes atspindziu.
letai
letai
leidzias
ir sukas
ir kyla
ir leidzias
vanduo
zmones
visatos
evoliucijos
ir sako zmones. o as tave zinai
tu cia tas
aha
ir as tave zinau labas.
norejau visada paspaust tau ranka.
geras. as svarbus cia jau turbut. bet kas tas svarbus? kad galiu but profesionalus valkata.. kad galiu postringaut kas yra teisinga ir gera gyvenime? kad ale turejau fotika ir ale moku fotkint.?
 kodel man nesvarbu.. kodel as nenoriu pasakot apie tai kas vyko kur buvau.. kodel?
gal nejauciu rysio su zmogum... gal jis nori klaust tam kad uzpildytu dar vien saves dalele ir galetu palikt mane ramybej suzinojes kiek galimai as praradau... bet niekada nesuprates kiek gavau ir kaip gavau...
ir sako bus tau darbo zurnale ir bus tavo fotkem vietos ir .
oba.
apsimoka.
laukiam
o lauke vis dar krenta
sukas
vejas
kyla
leidzias
ne cia.
?

Cherating, Malaizija

sedziu po palme, krapstau nosi... byra oda nuo veido...
laukiu kol ateis banga ir galesiu vel sokt i vandeni
ir tada dar vienas ir antras Iris ir Hop ir sypsena ant veido ir is kur tiek dziaugsmo ir is kur tiek gerio... jausti judesi, jausti kad kazko pasiekei, jausti kad kazka ismokai ir  su kiekviena banga vis geriau ir geriau...
ir kai viskas sustoja tik laidrodzio rodykles lieka tikset ir kazkur prapuola keturios penkios valandos ir kai buni ismestas ant kranto ir ziuri i dangu ir bandai atgaut kvapa ir sutelkt jegas atsistot ir pedint namo... kai zinai kad atradai dar viena dalele saves, kad tavo kami kad ir kur tave veda,  veda teisinga kryptim... kad pagaliau tavo norai gali but pamatyti is sono ir isfiltruoti, atmetus visas siuksles... visa kas netikra... visa kas taves neaugina ir nedaro geresniu ir laimingesniu...
kai gali dziaugtis kad turi geru draugu ir turi galimybe nebuti su tais su kuriais nepatinka
ir buti vienas kai lietus pila kaip is gaisrininko slangos ir viskas aplink barska kaip per audra
o sirdy ramu
dar vienas pendulumas pagautas uz ausu ir dar karta sypsena veide. viskas tik i gera
viskas tik gerai
ir padirbus australijoj, ismokus kantrybes, tolerancijos... nusileist ir palaukt... pripazint kad padarei nesamone ir zinant kad nieko neislosi irodinejant tiesas ir keiciant nuomones...
uzkali arti 3000$ kurie jau saugiau tupi saskaitoj ir laukia kol pakils australijos doleris... nes aisku dabar turejo but kursas pats zemsiausias koks tik kada yra buves...
jau kraunies lagamina... menesis... praejo visas menesis...
kur? kaip ?
dar 3 dienos ir jau judesiu link namu ... kur tas laikas kodel kaip ////
ar verta sukt galva?

isgalvoti desniai sukasi ratu
trenkiasi i siena su griausmu
ir lieku vienas
kovoti su laiku