Friday, December 5, 2014

Nagoja - 4 menesiai, Japonija

idomus laikai sitam gyvenime, sitam gyvenimo epizode, kai stebi besikeiciancius lapus ant medziu ir lyg tais nori keistis kartu, nori mirti ir gimti, bet vis nesi ir nesi save per kas diena per kas nakti ir vis del to gimsti is naujo su kievienu ikvepimu ir mirsti su isvkepimu ir gimsti...
ir gimes stebi save ir kur esi ir galvoji kaip gerai buti cia ir dabar, bet ziu uz kalno tikrai bus geriau ir cia kur nors nuvaziavus privalo but kazkas, kas mane ismokys ko nors naujo ir suzinosiu kazka gero... o istikruju ar ne daugiau ismoksiu pasilikes butent cia ir dabar.?

o dabar pabudus rytais padarius keliu minuciu apsilima ir atsisedus pamedituot, trumpai bent 16 min kol suskamba laikrodukas ir sako, kad jau laikas ikalt pusryciu.
bet per tas 15 min lieki tu ir ikvepimas ir tas ikvepimas tave veikia visiskai kitaip nei to gerio ieskojimas kazkur kitur. tu zinai kad dabar laikas neegzistuoja, tu jo nekontroliuoji ir viskas kas tavo valioje yra -
laukimas. o laukti is pat pradziu yra sunku. tada mintys kazkur nuklysta tada vel jas pagauni ir sakai stebek kvepavima ir tas ikvepimas, kad ir kiek kartu gyvenime ji darei, kiekviena karta jis yra vis kitoks, vis stebuklingesnis vis labiau atspindintis tave ir ta momenta kuriame esi.

ne tik fiziskai kai ikvepi pilvu diafragma ir plauciais, bet ir energetiskai, ka ir kuo kvepuoji, kur esi, ka girdi ka jauti, viskas yra sio nuostabaus pasaulio nuoplaisos ir viskas, kas tu esi dabar tai yra tai kuo kvepuoji, ka girdi, ka valgai, ka galvoji.

ir jei pamatai kad siek tiek visa sita save supancia aplinka gali siek tiek kontroliuot, gali tapt siek tiek laisvesnis nuo viso to greicio ir begimo, nuo viso begimo nuo saves. jei sugebi kiekviena diena padaryt lengva mankstele, o kartais ir pora valandu pasimankstint, tai ir kunas kazkoks labiau dekingas ir leidzia gyvent ramu grazu gyvenima ir juo dziaugtis...
o ismokes valdyt kvepavima ismoksti valdyt ir mintis o ismokus valdyt mintis ismoksti valdyt ir savo nuotaikas, o kokioj nuotaikoj jauties geriausiai? aisku URESHI ! happy gappy

bet vis griztu i save ir meginu kur issprust tai jei ne si tai kita savaitgali, bet milijonas dalyku, kur ka reikia padaryt, cia biski pasimokyt, cia jau ziu biski tyngiu...
bet kazkada pora menesiu atgal siaip ne taip issispraudziau is namu ir jau vaziuoju tranzuot... sedziu traukiny stebiu besikeiciancius vaizdus ir zinau, kad siandien einu pries save. noriu grizt namo i savo jauku kambari ir sedet, gal pazaist koki zaidima, gal suvalgyt ledu, gal veikt kazka kas nereikalauja pastangu islipimo is komforto zonos.... bet ne, va sedziu traukiny ir vaziuoju, net pats nezinau kur... ieskot nuotykiu? neturiu galutinio tikslo, neturiu net pradinio tikslo, paziurejau ant zemelapio kad ten kur sis traukinys sustoja uz 4km yra nebloga vieta pradet tranzuot, bet kaip iki jos nusigaut.. _? kai islipi is traukinio ir visas pasaulis atrodo yra susiukes aukstyn kojom ir tada dar nezinai ne vieno vienintelio japonisko zodelio, nes smegenys ir taip bando suvokt viska kas vyksta aplink ir dar viena kalba butu jau per daug....
Uztikrintas pasuku gera kryptim, ne reikia grizt dar karta paziuret i zemelapi, dar karta iseinu is stoties... taaip.. traukinys atvaziavo is sitos puses, man reikia sekt traukinio krypti, pala is kurios puses traukinys atvaziavo... nesamone, tikrai is tos. pala, ne cia juk tiksliai tas kelias... o keliems japonams ka tik baiges darbo diena ir keli dedukai su kostiumais laksto kaip mazi vaikai ir bando pagriebt viens kitam uz kiausiu. o pavyko...

tai dabar keli blokai tiesiai ir tada.
ai reikia pasiklaust zmoniu ir kazkokiu budu, friend. highway, waiting for me...  jau gaunu gera krypti ir zemelapi i rankas ir aisku vietoj to, kad eit pagrindiniais keliais ir nekirst kampu, ziauriai pagreitinu savo nusigavimo iki autostrados procesa sokinedamas per mazas gatveles ir net nesusimaudamas ne kiek.

ir tada pedinu sau link autostrados ir ta kuprine sunki ir ziu i laikrodi, dar 2-3h ir jau bus tamsu... ir kas tada ? pedinsiu atgal, sesiu i traukini ir vaziuosiu namo ? mintis juokinga bet ir graudi, jaudina ir dziugina.. visada yra planas b, niekas niekada nesibaigia, kol gyveni tol yra iseitis.

ir tada stoviu ir sypsaus ir sirdy ramu kazkaip, vel ant kelio nors si kart ir be kokio legendinio tikslo uz 3 metu...
turiu pasidares zenkla, zinau, kad noriu nuvaziuot prie juros ir isokt issimaudyt ir pajaust ta suru vandeni ant savo odos.
ir kai tik nusiraminu ir sakau, kad koks skirtumas, juk gyvenimas nuostabus ir namo tikrai nera ko grizt.
sustoja masina ir mes jau vaziuojam, bandom israst ta nauja kalba tarp japonu ir lietuviu. issiaiskinam svarbiausius dalykus, kur vaziuojam is kur atvaziavom, koks vardas kiek metu, kokia tautybe... ir kai jau siokie tokie pamatai yra, galima ir atsipalaiduot ir sau linkset i kokia nesamoninga japoniska melodija ir stebet pro langa vis temstanti ir temstanti peizaza, kol viskas paskesta tamsoje ir lieki but.
buni su savo mintim, o kas toliau kai tamsa tokia baugi, kur miegot ka daryt ir valgyt jau noris...
ai bet koks skirtumas, dabar sedi cia siltai... kas nors gero tikrai nutiks.
ir ziu sustoji kazkokiam miesteli, apsikeiti masinom ir sedi pas japona dieduka kuris tau traukia rusiska daina, nes jo hobis ismokt po viena daina is kiekvienos pasaulio kalbos... ir tada dainuoji ant kalno muurai, jojaa lietuviai ....
vo taip
ir islipus is masinos tukstantis arrigato nes paleidzia kazkur nuosaliam parke, kur nera zmoniu ir matai pries save atomine elektrine... ir su zvimbemnciais uodais jau snaudi iki pirmuju saules spinduliu...
o pabudus ir apsiprausus po ciaupu is netolies esancio muziejaus, jau po dienos vargu ir nuotykiu, kur sutinki ukininka kuris toks mielas jog nori apkabint ir pasidalini arbata, ir gauni 3000¥, nes tai
budisto duokle keliautojui, apkabini. ir jau prakaituodamas lipi puskuoji i kalnus.
miskas gerai. kalnai gerai. lipti sunku, bet irgi gerai
ir daug daug kilometru nuejus pasieki ta taska kai kojos jau sako stop. galva jau seniai isjungta. ir nori tik maisto ir miego ir tai gauni. siltas miegmaisis, sprotu skardine, duonos reke, miskas, gaivus oras. tobula.
o kita diena ir kyli ir leidies ir ieskai ir begi ir sukies ir pasiduodi ir vel laimi ir atrodo, kad jau nebezinai nei kur nei del ko eini... ar tai vien tik ejimas del ejimo... ar tai gerai ar tai blogai..
ar kazka galeciau veikt naudingesnio?
kas tas naudingesnio
o gyvates uodega.
bet reikia lipt i ta kalna ir susikrauni smutkes ir kuprine ant peciu ir uzstinge raumenukai vel kruta kruta ir vel pagauni tempa ir judi judi ir puch. vel reikia prisest atsigaivint o gal nutraukt koki vaizda.


ir kazkokiu magisku budu, pasieki kelia... viena masina vidury nieko - atsiduri vidury miesto... nujauti kur esi... bet vieta tragiska tranzavimui .. .ieskai geresnio kelio... o kazkoks pankas sustojo, ziauriai gerai.. ar tikrai gerai_? vaziuoja masina 40% kitoj kelio pusej, 30% as laikau vaira ir neleidziu jai nulekt nuo kelio ir 90% gazo pedalas nuspaustas iki dugno... manevras vienas kitas... bet kokiu atveju. aciu. esu geram kely link namu ir esu pavarges ir noriu jau, namo.
ir tada stoviu vidury miesto su iskeltu zenklu ir nieko gero.. nieko gero.
bet juk koks skirtumas. kas blogiausio kas gali nutikt?
atsidursiu namuose rytoj.
bam. masina. traukinys
paskutine metro stotele
kalnas
namai.
karsta vonia
lova.
kaip gera.
ir dziugu, kad nuotykis pasiteisino ir kad viskas tik i gera ir ko nors ismokau... bet kaip zinot kas tas kas nors... gal taip ir niekada nesuzinosiu, bet jei tikesiu, kad bet kas - ka darom - ka mastom uzsifiksuoja kur nors pasamonej, tai tokie mini nuotykiai mano akim gali kazka pakeist... o kas butu jei buciau visai kitoks. koks naminukas ir bam... kazkas tokio... kas vyktu mano galvoj..

reikia paziuret...
ir turiu toki lenka kaimyna, kuris buvo isejes gal 2 kartus is savo kambario ir tuos du kartus iki macdonaldo...
bet atrodo juokingas ir nuosirdus ir kaziek pakalbinus ir isgerus viena kita vyno buteli kur miesto parke, ziu jau turiu nauja drauga.
ir sakau tam draugui, kad siandien mes vaziuojam prie juros ieskot nuotykiu. cia biski su traukiniu ir tada biski paeit reikes.
ir lenkas sako, gerai, vaziuojam...

ir traukinio lange zliaugia lietaus lasai.. o mes vaziuojam maudytis prie juros ir islipus is traukinio, visai apsimoka isokt i neperslampamus rubus, o mes juk einam link juros..
ir kai po geru klajoniu po japoniska darzu labirinta pamatom jura.
ir lietus pasislepia po saule.
wau.

net ner ka sakyt.... bangos musa zuvys sokineja is sonu apsupti didziuliu kopu ir jura cia pat.
reikia isokt issimaudyt ir prauplaukus gera simtuka metru, sirdis vel plaka taip kaip turi plakt...
su pilnu duziu
oras toks skanus skanus, kad net biski reikia prisimerkt...
bet laukia darbas, ka tik lijo ir reikia kurt lauza ir rinkt sakas ir jau kai buna tamsu tamsu, siaip ne taip, lauzelis isikuria ir tampa tikru geriu, tikra meile...
ir nors ir zinau kad vienam irgi butu ziauriai gera cia, prie juros su lauzu... kai turi su kuo pasidalint ir su kuo pasijuokt ir tyliai neerzinanciai pabut ir stebet lauzo sviesa ir klausytis bangu duziu.
geris.

o naktis salta ir slapia, mano kolega pasiemes deki vargsta ridinejas ir sukinejas, o as pavarges, bet siltas jau kaprizinuos ir bandau uzmigt ir pusryciui dar vienas praplaukimas toj stebuklingoj masej.. tam vandenyne...

zmogus- vanduo __? oras - vanduo, visur vanduo, viskas vanduo, gal del to taip gera jame buti.

bet si karta jau reikia grizt namo, nors noretus issitraukt ta banglente is bagazines ir nesukant galvos isokt ir pagaut bent viena banga... nors ta nors viena taptu jau ir antra ir trecia ir desimta.
niekada negana. iki tol kol jau pasidaro bloga.

o namuose vel gerai, nes yra kino teatras ir gali sau tamsoj uzsisklendes su dideliu ekranu ir geru garsu stebet vaizdus ir leist savo mintims sunktis kaip kempinei kitu zmoniu gyvenimais ir emocijom, nors ir suvaidintom... bet ar musu smegenys is tikruju sugeba atskirt kas suvaidinta o kas tikra_? aisku kaip faktas tai liks tik faktu, bet ka isgyveni, kokius hormonus ir chemines reakcijas isskiri... ?tai jau kitas klausimas,

kiek realybe yra istikruju realybe, kodel kinas, knygos kaip fantazijos vaisius nenori but pripazintas kaip realybe ir visalaika lieka kitam stalciuj?
o gal tai dar tikriau nei sitas gyvenimas kuriam vis bandom pabegt ir pasislept nuo jo ir isijaust i koki vaidmeni tam, kad pateisint savo egzistavima..
kai pagalvoji apie save, kaip atrodai, kaip jauties, kas esi, kas yra tavo stalciuose.... toki save ir transliuoji pasauliui
fake it until you make it ?

realybes tunelis yra tik tavo minciu sienos.

ir turiu cia tokia drauge zydele, kuri vienintele seimoj praktikuoja savo religija ir pasidaro idomu, kaip taip gali but.. ir ji biski isileidzia mane i savo gyvenima, nes man atrodo, kad as jai patinku, bet net nezinau ar kazka galiu pasakyt i jos puse, apart to, kad idomus tyrimo objektas mano transcedentem Dievo gyvenimo dabarties ir buvimo studijom...
dabartis.
ir kai matai, kai ji uzsidaro kiekviena penktadieni, saulei nusileidus isjungia visus elektros prietaisus ir tik buna su savo seima ir draugais, o kartais ir vienuj viena, kai negali naudot jokios elektros ir liest pinigu, kazkaip pasidaro pavydu ir saldu... kazkaip atrodo kad ji yra arciau to zmogisko gyvenimo, to Dievo kuri ji taip garbina ir kuris jai yra salia, bet net jei jo ir nera,

 pats modelis, tas atitrukimas nuo visko toks artimas ir jaukus.
kai lieka tik zmogiskas tikras kontaktas neuzsleptas sluoksniais ir sluoksniais viso slamsto is dabartines visuomenes, su biski zydiska maldele ir maisto palaiminimu galima kirst iki soties ir megautis paprastais dalykais

kas yra dievas ar kitas stabas kas esi tu ir as

ir kas sukure Dieva, ir ka turejo omeny Niche kai sake, kad Dievas mire, ar tas suvokimas, kad tapai atsakingas uz savo veiksmus ir savo gyvenima, savo mintis ir kas esi ir kaip veiki aplinka... - tu nuzudai Dieva _?
o jeigu pasiduodi religija ir tikejimui, tai tampi lengvai pazeidziamas, bet uztat turi ramsti i kuri vis gali atsiremt? ar kitas zmogus, gali but tas Dievas ar taip ir niekad nesuarteji su niekuo - niekada... nes vis del to, kai tik suarteji ir pamegini prisirist su juo ar ja, gyvenimas ima ir  iskrecia isdaiga ir duoda dar viena pamoka, kad niekada prie nieko neprisirisk ir niekada nieko niekaip ....

ne ne ne...
o jei viskas yra atvirksciai, jei prisirist taip, kad neliktu nei taves nei jo_s? kaip tai turetu atrodyt, kaip ta nirvana, kur tas nesuvokiamas minties islaisvinimas, kai tampi vieniu ir viskuo ir tuo paciu niekuo.
kai visas didedlis ir gauruotas AS tampa .

... ?
,,?
.?
Tampa?
tiesiog. buna.?
jam net nereikia tapti ar virsti, nes jis galbut niekada neegzistavo ir niekada jo nebuvo ir tau tik kazkas pasake, kad tas pugzlys kuri tu pirma karta pamatei veidrodi ir suvokei ar kazkas pasake, kad turi suvokt kaip AS... gal tai yra tik kazkas ko istikruju niekada nebuvo... juk uzmerkus akis, tas as gali virst bet kuo.

kaip mes susije, kiek yra galimybiu
kiek turi laisves
kas istikruju esi ir kas nori but
ar gali sukurt ar tapt kazkas naujo... ar gali iseit is sistemos
nuo maisto, oro ir malonumu siekimo

o jei pasiekus savo tikslus, uzsidarai auksiniam narveli...?

ar geriau netureti tikslu? ar tureti tikslus kuriu gal taip ir niekada nepasieksi? o kodel nepasieksi ?
viska gali pasiekt jei tie tikslai, atspindi tave ir kas esi...
bet jei as pavyzdziui imciau ir sugalvociau, kad mano tikslas gyvenime tikrai tikrai vienas tikslas butu nusipirkt sustriausia ferari... is kur reiketu semtis energijos ir motyvacijos tokiam reikalui ?
o jei toks paprastas tiksliukas kaip seima ir vaiku burys kur nors ant juros kranto ir grazus nameliukas su laiminga zmona ir paprastu paprastelaiciu gyvenimu... kas tada ? ar galiu taip imt ir nutrukt nuo visuomenes nuo visko kas buvau ir esu per tuos 27 metus...
ir bam.
o tada ko siekt, ko noret... kad ir su savo studijom, jei ir matau ka nors gera ismokdamas dar viena globalios kapitalstines kompanijos kuri viska suvalgo savo kely ir jos vienintelis tikslas yra augt. nes sustojus augt ir plestis ji tiesiog bus suvalgyta kitu iki siol mazesniu bet greitesniu....
ka ismokstu? kad viskas yra paralele, kad viskas kad ir kaip toli nuo jos begtume ir kiek technologiju apsisuptume ir kiek sustru ir kietu terminu prisigalvotume viskas yra biologija ir biski fizikos ir biski kazko ko niekad niekaip negalim ir negalesim paaiskint.

ir jokio skirtumo ar studijuoji filosofija ar biologija ar teise ( nors gal skirtumas yra, jei tikesim, kad viena ar kita dalyka besimokydamas aktyvuoji tam tikrus pusrutulius ir jie auga auga) betkokiu atveju esme islieka ta pati. kuo daugiau ismoksti tuo daugiau klausimu kyla ir tuo painiau viskas atrodo, kol va, pajami ir supaprastini viska iki besikeicianciu metu laiku, ir ikvepimo ir tada suvoki, kad net ir tai yra nesuvokiamo sudetingumo reiskinys.
fak.
jo o padarius, savo accountingo balansa su debitu ir kreditu, tai man atrodo, kad virstu zmogum, is leto bet po biski. vis geriau sekas save kontroliuot ir kazkaip tiesiog but.
labai padeda ta meditacija ir jau trecia savaite, netiketai darau kas ryta, bent 16minuciu, bet stebuklas tesias.
ir kiekviena diena manksta, na beveik kiekviena diena, bet po 2 valandas su lengvu apsilimu, tada keliais pratimukais, pastovejimu ant galvos ir atsipalaidavimu. wau jauties kitaip, gyveni geriau ir tu spalvu daugiau ir atrodai gal visai nieko...
Ir tada gali but arciau TIKROJO saves kur patiri dalykus kazkur arciau sirdies ir uz juos tiesiog jauties dekingas ir isgyveni juos iki tokio lygio, kad jau tuoj tuoj ta dziaugsmo asarele ir issprus. paprasti stebukleliai mazuose dalykuose ir nesuvokiamas gyvenimo geris.
ir mokykloj ir su zmonem sekas gerai ir juos sugebi dar sudomint kokiu vienu kitu gyvenimu ir ikvept koki zygi padaryt ar ka nors prasmingo nuveikt

bet vis randi save tam neramastingam epizode kur nori vis daugiau ir daugiau pasirinkimu, bet ju vis negana ir reikia turet dar... atrodo, kad suvoki apie gyvenima daugiau, bet istikruju kryptis ir koncentracija tiesiog isblunka is bendro vaizdo ir vis toliau begi i ta nesuvokiama tuneli kur vis kazkas naujo vis kazkas turi stimuliuot ir but geriau... vis perki ir perki, vis ieskai uzuojautos ir silumos daiktuos ir kazkur kur jos visai nera. ir tada jau pats nebezinai ko nori ir tampi hyperaktyvus arba mega pasyvus, kai viskas yra leidziama ir viskas galima ir nori tik but toj lovoj ir kurt savo prigalvotas istorijas ir jau nebesvarbu kiek jos tikros, o kiek jos ne...

baime likti nuoboduly apima viska, bet aciu Dievui, vis yra kokis vienas kitas stimuliantas kaip nutrukt ir pabegt ir pasislept dar vienam - viskas galima - prisipirk cipsu ir saldainiu ir tiesiog varyk kol jau prades mirget akyse.
tapk pasaulio bamba, kur niekas nesvarbu tik daiktai ir godulys turet dar ir dar visa ir viska
o kiti ? isvis kas nors egzistuoja?

ir suvokiu kiek lengva man tapt nuo ko nors priklausomu, kiek lengva zengt ta zingsni is tikrojo as ir pasileist nuo kalnelio ir bam, impulsai ir niekada nezinai kada sustot.. zaidimai, maistas, keliones, begimas nuo saves, skausmas... is kur atsiranda tas pyktis ?
ir tada lieka tik laukt kol impulsas praeis, kol galbut per koki saules spinduleli prisiminsi ikvept ir paleist viska i ora ir GIMT is naujo.

.