Buvo sunku, buvo netikėta, net ir viską apskaičiavus sužinojau, kad tėtis turi vėžį, dar gavo gerai velnių už tai kad malė šūdą ir galėjo save labiau pasaugot.
Baik pist protą.
Bet kai sužinai jog žmogus turi naviką, tai atrodo kad tai nėra kažkoks apibrėžtas laiko tarpas, tai yra tik kažkur, kažkur toli toli, už dienos už savaitės ar mėnesio, visai ne čia ir to fakto smegenys nesugeba sudoroti.
Nežinau kaip jis jautės kai apie tai turėjo pasakyti man, nes tai sakydamas žodžiu tu ir sau tai dar kartą pasakai, o žodžiu pasakytos mintys jos kitokios jos sunkesnės.
O po to labai greitai, dar vienas vizitas kupinas baimės, kad tik jis sau nieko nepasidarytų, kad nesusižalotų, gal dar pasveiks, susitvarkys tos kepenys dėl kurių ir atsidūrė toje ligoninėje, susitvarkys savo darbus normaliai susiplanuos reikalus, pokalbius, temas apie kurias reikia pašnekėt.
Taip visiškai racionaliai
sekantis kartas, jau buvo kupinas ašarų ir to tokio skausmo, skausmo ir suvokimo, kad jau amen. kad jau čia viskas, čia jau ta pabaiga. Baisu ?
Jausmai tokie, kad nesugebu jų suprasti, kas skaudžiau ar pasakyti Emiliui, kad susitaikytų su tėvu, ar Tomui, kad įsileistų bent biški to tėčio į savo širdį ar man pačiam, pagaliau suvokti, kad jau nuo manęs niekas nepriklauso.
Arti kelių tūkstančių kilometrų suvažinėjau beveik vienas, ko jau seniai nedariau, daug garsios muzikos ir daug sunkių akimirkų, pakeliant ir palydint saulę.
Atvažiavus budėt, dar atrodo viskas gerai, mintyse sakau paleidžiu tave tėti, viskas susirink šmutkes ir varyk, o žodžiu išdrysau pasakyti tik pat pat ryte.
O kaip žmogų veikia vanduo, nesu niekad nieko panašaus matęs gyvenime, kad vandens lašas ant sudžiuvusių lūpų darytų stebuklą, įjungtų gyventi, prikeltų samonę ir pasamonę dar kartą apsidairyti aplink, kad ir nieko nematant.
Gera buvo būti šalia jo, gulėti ant grindų ir klausytis to gargaliavimo, kvėpavimo, o pradėjus dejuoti duoti ranką.
Gera buvo paklausyti muzikos kartu
https://www.youtube.com/watch?v=zyY7NU4cbtY&t=984s
gera buvo iš ryto atidaryti langą ir įkvėpti gryno oro kartu,
nurengti marškinius nuo suprakaitavusio kūno,
patraukti tą niekam nereikalingą antrą pagalvę.
žodžiu, gera kartu.
Bet tik atsiranda koks kitas žmogus, kad ir tėčio mama, tas skausmas kažkaip bum ir dvigubas.
Tai po to tos nakties jau išvažiavau viską žinodamas. jau buvo ramu, o po to liko tik truputį pakentėt.
čia ta pati istorija su gimimu ir mirtim. atrodo kad pyst ir gimė žmogus.
ir išeina gydytojas su plačia šypsena.. po keturių, dešimt ir dvidešimt valandų.
tai kaip ir į tą gyvenimą prisibelst taip ir iš jo išsibelst yra ką veikt, reikia per kažkokius suvokimo slenksčius perlipt.
nuoseklumas pabėga, ir tokie epizodai keisti.
MŠG gydytojos atvažiavo aplankyt ir keista buvo, jauku, o Irenos žodžiai iš visų girdėtų tą dieną pasirodė stipriausi.
Rasi po žmogaus mirties į ką atsiremt, pačiose netikėčiausiose vietose.
Šiandien pasiemiau Hesse, ir taip va -
Kol mes gyvi, mirusieji lieka su mumis per tuos esminius dalykus, kuriais jie mus veikdavo. Kartais galime su jais net geriau pasišnekėti, geriau pasitarti ir gauti iš jų geresnių patarimų negu iš gyvųjų.
H Hesse. nepublikuoti laiškai.
O ką Tomas turėjo jausti patirti išgyventi kai buvo su juo paskutinę akimirką ? ar jis įsileido bent biški to mirties/meilės šauksmo ?
Ar tėtis pagaliau sutiko ją kaip virsmo forma, ar suprato, kad lieka tik kalnai ir nieko čia baisaus ?
Stumdau Nojų, migdau ir niežti pirštai šiandien jau viskas, jis dar gyvas, turiu kažką padaryti dar kažką mini.
Haiku - patinka ir jam ir man. Va tėti.
Basos kojytės per lego detales
Du kavos puse cukraus
Gyventi
Chaosas, viskas šventa
Gitaros, nesustabdomas šokis
Vaikai raminkites!
Braškės, graužtukas, supermenas
Jis per sunkus kilti
Gera Santakoj su žeme
Laukimas užpildomas 700kubinių cm
Stipriai priglusti prie odinės striukės
Šventoji, šienas, meškerė
Išmintis dalijama per vyną,
Mes sėdime drauge
Kalnai tu ir aš
Liks tik kalnai
O juokingiausia gavos prieš pat įleidžiant į urną. Tie žmonės man nežinomi, ta energija ne ta, tas kunigas baisus, pilna vampiraujančių žvilgsnių ir nesinori tau tėti dalinti su tais žmonėm tų kreivų eilučių.
Bet reikia.
Tau, man.
Du kavos, pusė cukraus
Odinė striukė
700 kubinių centimetrų
liks tik kalnai
Va galėtume, pašnekėt painterpretuot, manau rastume ir dzen ir dzin ir brum ir bum.
Mama atmerkė vieną akį sako nebūk piktas, sako poteriauk žiauriai gerai. žmonės nori padėti esam socialiniai būviai.
Poteriai nepatiko, man atrodo bažnyčioj iki tėve mūsų sukalbėjau rožančių.
kažkaip ne, visai gerai ir be jėzaus čia. bet gal per tą nulinę energijos fazę - po kiekvienos mirties gyvenimas tampa švelnesnis ir kilnesnis (vėl Hessė)
Ir tos laidotuvės, manau jos sužaidžia prieš kokį šimtą pem metų.
Būtų buve išvis vieni vartai, bet dabar, mūsų tie dalykai visai nesaisto su mirusiu, kapo puošmenos, žvakės, gėlės...
gerai kad jų pavyko sumažinti iki minimumo ir palikti vietos aukai sieloje, atkurti jį viduje, parodyti kad jis buvo ir tėtis ir vyras ir žmogus ir to meninko biški. Čia kai per mano laidotuves turbūt būtų, kad visi kalbėtų apie kokį nesamoningą sportą kurį tuo metu labiausiai mėgau, ooo didis sportininkas. aha. ne.
Dabar manau, kad jis žingsniuoja greta, žiūri į debesį į jam sodinamą ąžuoliuką mūsų kieme, o tas skausmas tik vakare sučiumpa, o šiaip jis toks turėtų būti geras, auginantis, vaisingas.
Hessė- Gera tiems kurie tiki pasimatymu įgavus kitą egzistencijos formą! Mes, kiti turime pasistengti patyrimu, kad mylimi mirusieji mums gali būti gyvesni už visus gyvuosius. Gal tik kartais, tik menkai valandėlei, bet tai geriausieji mūsų žmonės.
Tame liūdesyje nėra nevilties.
Tėtis ko gero mirė jau ne pirmą kartą, tik šį kart iš tikrųjų, kiek kartų visokių ligų pričiuptas, alkoholio liūne ar toje savo auginamoje depresijoje, atrodė kad pats sau galą pasidarys, bet kiekvieną kartą, kitą dieną, ar po savaitės išgirdus jo balsą būdavo gera, gyventi yra gera, nors ir šūdas bet gera.
Mirtis po gabaliuką, atskirai, po vieną atomą, po vieną molekulę, po vieną organą, po vieną vieną.
Tas nervuoja, kaip ir gimdymas ir gimimas, kol tas kringelis susiraito iš to mažiuko spermatozoido ir kiaušinėlio iki vo - žmogaus kuris po to vėl atiduoda viską po vieną, taip skaudžiai atrodo taip nenoriai, kaip kad Nojus nenorėtų atiduodi dar mamos pienuko.
Dar du Hessės
Mirti- vadinasi įžengti į kolektyvinę pasąmonę, pasinerti į ją, kad pavirstum forma, gryna forma.
Piešk formas, sakydavo tėtis, viskas yra formos, iš formos gimsta viskas, mes esam tik formų aptrintų apšlifuotų formų atsipindžiai.
Kiekvienas bėgimas į saulę, ar į naktį, veda į mirtį ir naują gimimą, kurio skausmų siela vengia. Bet visi eina tuo keliu, visi miršta visi gimsta, nes amžinoji Motina amžinai gražina juos dienai.(HH)
Senelis jau ne vietoj ir nelaiku, tik tėčiui mirus juokauja kažką, kažkokius reikalus derina, jau važiuojam jau nėr čia ko būt, o taip noris dar prisėst, dar paleist tą sielą tą momentą kai jis dar ko gero pats stebi viską iš viršaus ir pridėjęs du pirštus prie kaktos mosteli ranka, nebuvo ašarų, buvo pikta, kad Tomas kažką nusišnekėjo eilinį kartą, ir galbūt taip ir nesuprato kas tas tėtis, o galbūt suprato, o aš nesupratau niekada, sunkoka.
Ir tas Dievas, kol dar neturim kai kurių atsakymų ir pakanakamai technologijų, kad jį pamiršt, dabar duoda atsakimą. dabar atsargiai prisipratina visus ir vienu žingsiu arčiau dviem atgal kaip tas storuliukas sakė. gal taip ir einam, bet ar neinam mes tais žingsinias per monopolio lentą ?
vieni turi geresnius langelius nusipirkę, kiti apėję ratą gauną bonusiukų, kiti taip ir sėdi tam kalėjime ir moka tuos pinigėlius, kol nesubankrutuoja/miršta.
Čia jau per toli. Bet man keista, kodėl man net iš vidaus neišeina pasimelst ir pasakyt, o dangau saugok, atleisk jam nuodemes.
Gal nėr ką atleist, gal prieš atleidžiant reikėjo priimti žmogų tokį koks jis buvo, o ne toks koks norėjai, kad būtų arba koks galvojai kad yra... gal reikėjo palaikyti, būti mažiau egoistišku ir skirti laiko įsigilinti ir nekišti tos nuomonės. kas teisinga, o kas ne ? ką valgyti, o ko ne, ką gerti ir ko ne.
Neteisti / ?!
Gal tas gyvenimas kai sako Dievas juokias, žmogus planuoja toks ir yra.
turim tas normas, morales etikas ir estetikas, turim pavyzdį kas gerai ir kas blogai
ir važiuojam, nes kitaip pasaulyje būtų chaosas, nebūtų stalčių, nebūtų kam dėlioti ir perdėlioti daikčiukų.
didelis žmogus, platus ir išsibarstes, kiek reikalų bus tave surinkti.
bet išsprendei man ir nemažai klausimų, ką daryti kai jau būsi senas pirdalas su savo 120 Eur stipendija ant cigarečių ?
Kur tu savo plaučiais atsidursi, aišku kad prie jūros, ir aišku kad nervuosi visada, nors būsi jau senučiukas ir gal turėsi daugiau ramumo.
O kur mes tau Nojų paliksim ? vos paslenki su savo kepenais ir inkstais /...
ech, atrodo kad gyvenai ir pyst sustojai. 54 metai full power ir tik du mėnesiai realaus mirimo, gal net reikia pavydėt biški, vistiek ta mirtis tokia pusiau suplanuota, pusiau staigi viskas tokiam savotiškam balanse.
Aišku, kad balanse, nes formos yra balansas, formose yra balansas ir vieną Radzevičių keičia kitas.
iki
Baik pist protą.
Bet kai sužinai jog žmogus turi naviką, tai atrodo kad tai nėra kažkoks apibrėžtas laiko tarpas, tai yra tik kažkur, kažkur toli toli, už dienos už savaitės ar mėnesio, visai ne čia ir to fakto smegenys nesugeba sudoroti.
Nežinau kaip jis jautės kai apie tai turėjo pasakyti man, nes tai sakydamas žodžiu tu ir sau tai dar kartą pasakai, o žodžiu pasakytos mintys jos kitokios jos sunkesnės.
O po to labai greitai, dar vienas vizitas kupinas baimės, kad tik jis sau nieko nepasidarytų, kad nesusižalotų, gal dar pasveiks, susitvarkys tos kepenys dėl kurių ir atsidūrė toje ligoninėje, susitvarkys savo darbus normaliai susiplanuos reikalus, pokalbius, temas apie kurias reikia pašnekėt.
Taip visiškai racionaliai
sekantis kartas, jau buvo kupinas ašarų ir to tokio skausmo, skausmo ir suvokimo, kad jau amen. kad jau čia viskas, čia jau ta pabaiga. Baisu ?
Jausmai tokie, kad nesugebu jų suprasti, kas skaudžiau ar pasakyti Emiliui, kad susitaikytų su tėvu, ar Tomui, kad įsileistų bent biški to tėčio į savo širdį ar man pačiam, pagaliau suvokti, kad jau nuo manęs niekas nepriklauso.
Arti kelių tūkstančių kilometrų suvažinėjau beveik vienas, ko jau seniai nedariau, daug garsios muzikos ir daug sunkių akimirkų, pakeliant ir palydint saulę.
Atvažiavus budėt, dar atrodo viskas gerai, mintyse sakau paleidžiu tave tėti, viskas susirink šmutkes ir varyk, o žodžiu išdrysau pasakyti tik pat pat ryte.
O kaip žmogų veikia vanduo, nesu niekad nieko panašaus matęs gyvenime, kad vandens lašas ant sudžiuvusių lūpų darytų stebuklą, įjungtų gyventi, prikeltų samonę ir pasamonę dar kartą apsidairyti aplink, kad ir nieko nematant.
Gera buvo būti šalia jo, gulėti ant grindų ir klausytis to gargaliavimo, kvėpavimo, o pradėjus dejuoti duoti ranką.
Gera buvo paklausyti muzikos kartu
https://www.youtube.com/watch?v=zyY7NU4cbtY&t=984s
gera buvo iš ryto atidaryti langą ir įkvėpti gryno oro kartu,
nurengti marškinius nuo suprakaitavusio kūno,
patraukti tą niekam nereikalingą antrą pagalvę.
žodžiu, gera kartu.
Bet tik atsiranda koks kitas žmogus, kad ir tėčio mama, tas skausmas kažkaip bum ir dvigubas.
Tai po to tos nakties jau išvažiavau viską žinodamas. jau buvo ramu, o po to liko tik truputį pakentėt.
čia ta pati istorija su gimimu ir mirtim. atrodo kad pyst ir gimė žmogus.
ir išeina gydytojas su plačia šypsena.. po keturių, dešimt ir dvidešimt valandų.
tai kaip ir į tą gyvenimą prisibelst taip ir iš jo išsibelst yra ką veikt, reikia per kažkokius suvokimo slenksčius perlipt.
nuoseklumas pabėga, ir tokie epizodai keisti.
MŠG gydytojos atvažiavo aplankyt ir keista buvo, jauku, o Irenos žodžiai iš visų girdėtų tą dieną pasirodė stipriausi.
Rasi po žmogaus mirties į ką atsiremt, pačiose netikėčiausiose vietose.
Šiandien pasiemiau Hesse, ir taip va -
Kol mes gyvi, mirusieji lieka su mumis per tuos esminius dalykus, kuriais jie mus veikdavo. Kartais galime su jais net geriau pasišnekėti, geriau pasitarti ir gauti iš jų geresnių patarimų negu iš gyvųjų.
H Hesse. nepublikuoti laiškai.
O ką Tomas turėjo jausti patirti išgyventi kai buvo su juo paskutinę akimirką ? ar jis įsileido bent biški to mirties/meilės šauksmo ?
Ar tėtis pagaliau sutiko ją kaip virsmo forma, ar suprato, kad lieka tik kalnai ir nieko čia baisaus ?
Stumdau Nojų, migdau ir niežti pirštai šiandien jau viskas, jis dar gyvas, turiu kažką padaryti dar kažką mini.
Haiku - patinka ir jam ir man. Va tėti.
Basos kojytės per lego detales
Du kavos puse cukraus
Gyventi
Chaosas, viskas šventa
Gitaros, nesustabdomas šokis
Vaikai raminkites!
Braškės, graužtukas, supermenas
Jis per sunkus kilti
Gera Santakoj su žeme
Laukimas užpildomas 700kubinių cm
Stipriai priglusti prie odinės striukės
Šventoji, šienas, meškerė
Išmintis dalijama per vyną,
Mes sėdime drauge
Kalnai tu ir aš
Liks tik kalnai
O juokingiausia gavos prieš pat įleidžiant į urną. Tie žmonės man nežinomi, ta energija ne ta, tas kunigas baisus, pilna vampiraujančių žvilgsnių ir nesinori tau tėti dalinti su tais žmonėm tų kreivų eilučių.
Bet reikia.
Tau, man.
Du kavos, pusė cukraus
Odinė striukė
700 kubinių centimetrų
liks tik kalnai
Va galėtume, pašnekėt painterpretuot, manau rastume ir dzen ir dzin ir brum ir bum.
Mama atmerkė vieną akį sako nebūk piktas, sako poteriauk žiauriai gerai. žmonės nori padėti esam socialiniai būviai.
Poteriai nepatiko, man atrodo bažnyčioj iki tėve mūsų sukalbėjau rožančių.
kažkaip ne, visai gerai ir be jėzaus čia. bet gal per tą nulinę energijos fazę - po kiekvienos mirties gyvenimas tampa švelnesnis ir kilnesnis (vėl Hessė)
Ir tos laidotuvės, manau jos sužaidžia prieš kokį šimtą pem metų.
Būtų buve išvis vieni vartai, bet dabar, mūsų tie dalykai visai nesaisto su mirusiu, kapo puošmenos, žvakės, gėlės...
gerai kad jų pavyko sumažinti iki minimumo ir palikti vietos aukai sieloje, atkurti jį viduje, parodyti kad jis buvo ir tėtis ir vyras ir žmogus ir to meninko biški. Čia kai per mano laidotuves turbūt būtų, kad visi kalbėtų apie kokį nesamoningą sportą kurį tuo metu labiausiai mėgau, ooo didis sportininkas. aha. ne.
Dabar manau, kad jis žingsniuoja greta, žiūri į debesį į jam sodinamą ąžuoliuką mūsų kieme, o tas skausmas tik vakare sučiumpa, o šiaip jis toks turėtų būti geras, auginantis, vaisingas.
Hessė- Gera tiems kurie tiki pasimatymu įgavus kitą egzistencijos formą! Mes, kiti turime pasistengti patyrimu, kad mylimi mirusieji mums gali būti gyvesni už visus gyvuosius. Gal tik kartais, tik menkai valandėlei, bet tai geriausieji mūsų žmonės.
Tame liūdesyje nėra nevilties.
Tėtis ko gero mirė jau ne pirmą kartą, tik šį kart iš tikrųjų, kiek kartų visokių ligų pričiuptas, alkoholio liūne ar toje savo auginamoje depresijoje, atrodė kad pats sau galą pasidarys, bet kiekvieną kartą, kitą dieną, ar po savaitės išgirdus jo balsą būdavo gera, gyventi yra gera, nors ir šūdas bet gera.
Mirtis po gabaliuką, atskirai, po vieną atomą, po vieną molekulę, po vieną organą, po vieną vieną.
Tas nervuoja, kaip ir gimdymas ir gimimas, kol tas kringelis susiraito iš to mažiuko spermatozoido ir kiaušinėlio iki vo - žmogaus kuris po to vėl atiduoda viską po vieną, taip skaudžiai atrodo taip nenoriai, kaip kad Nojus nenorėtų atiduodi dar mamos pienuko.
Dar du Hessės
Mirti- vadinasi įžengti į kolektyvinę pasąmonę, pasinerti į ją, kad pavirstum forma, gryna forma.
Piešk formas, sakydavo tėtis, viskas yra formos, iš formos gimsta viskas, mes esam tik formų aptrintų apšlifuotų formų atsipindžiai.
Kiekvienas bėgimas į saulę, ar į naktį, veda į mirtį ir naują gimimą, kurio skausmų siela vengia. Bet visi eina tuo keliu, visi miršta visi gimsta, nes amžinoji Motina amžinai gražina juos dienai.(HH)
Senelis jau ne vietoj ir nelaiku, tik tėčiui mirus juokauja kažką, kažkokius reikalus derina, jau važiuojam jau nėr čia ko būt, o taip noris dar prisėst, dar paleist tą sielą tą momentą kai jis dar ko gero pats stebi viską iš viršaus ir pridėjęs du pirštus prie kaktos mosteli ranka, nebuvo ašarų, buvo pikta, kad Tomas kažką nusišnekėjo eilinį kartą, ir galbūt taip ir nesuprato kas tas tėtis, o galbūt suprato, o aš nesupratau niekada, sunkoka.
Ir tas Dievas, kol dar neturim kai kurių atsakymų ir pakanakamai technologijų, kad jį pamiršt, dabar duoda atsakimą. dabar atsargiai prisipratina visus ir vienu žingsiu arčiau dviem atgal kaip tas storuliukas sakė. gal taip ir einam, bet ar neinam mes tais žingsinias per monopolio lentą ?
vieni turi geresnius langelius nusipirkę, kiti apėję ratą gauną bonusiukų, kiti taip ir sėdi tam kalėjime ir moka tuos pinigėlius, kol nesubankrutuoja/miršta.
Čia jau per toli. Bet man keista, kodėl man net iš vidaus neišeina pasimelst ir pasakyt, o dangau saugok, atleisk jam nuodemes.
Gal nėr ką atleist, gal prieš atleidžiant reikėjo priimti žmogų tokį koks jis buvo, o ne toks koks norėjai, kad būtų arba koks galvojai kad yra... gal reikėjo palaikyti, būti mažiau egoistišku ir skirti laiko įsigilinti ir nekišti tos nuomonės. kas teisinga, o kas ne ? ką valgyti, o ko ne, ką gerti ir ko ne.
Neteisti / ?!
Gal tas gyvenimas kai sako Dievas juokias, žmogus planuoja toks ir yra.
turim tas normas, morales etikas ir estetikas, turim pavyzdį kas gerai ir kas blogai
ir važiuojam, nes kitaip pasaulyje būtų chaosas, nebūtų stalčių, nebūtų kam dėlioti ir perdėlioti daikčiukų.
didelis žmogus, platus ir išsibarstes, kiek reikalų bus tave surinkti.
bet išsprendei man ir nemažai klausimų, ką daryti kai jau būsi senas pirdalas su savo 120 Eur stipendija ant cigarečių ?
Kur tu savo plaučiais atsidursi, aišku kad prie jūros, ir aišku kad nervuosi visada, nors būsi jau senučiukas ir gal turėsi daugiau ramumo.
O kur mes tau Nojų paliksim ? vos paslenki su savo kepenais ir inkstais /...
ech, atrodo kad gyvenai ir pyst sustojai. 54 metai full power ir tik du mėnesiai realaus mirimo, gal net reikia pavydėt biški, vistiek ta mirtis tokia pusiau suplanuota, pusiau staigi viskas tokiam savotiškam balanse.
Aišku, kad balanse, nes formos yra balansas, formose yra balansas ir vieną Radzevičių keičia kitas.
iki
No comments:
Post a Comment