Shanghajus, Kinija

trini trini akis, ne,ne sapnas, bandai judet i prieki - erdve tikra, kazka sakai zmogui - jis tau atsako, ne zaidimas...  viskas ko truksta, kad pro langa praskristu masina.
kai patenki i kita pasauli su atrodytu jo nestabilumu, nezinomybe ir neistirtom erdvem - vau. kad islaikyti ta vau, daug smagiau nezinoti visko i prieki, neskaityt lonely planet, wikipedios kur vaziuojam ka pamatysim... Ieskoti ir pazinti yra geris. gyvenime kaip ir filme ar knygoj tu judi vis giliau ir giliau su kiekvienu laikrodzio tiksejimu, su kiekvienu kilometru, tada atveri paslapi ir dalykai pradeda aisketi ir darytis suprantamesni ir idomesni...

tik kol kas dar nieks neaisku... atrodo, kad judi su vis didejanciu pagreiciu ir visi vaizdai tiesiog skrieja aplink, o vaizdas butu kaip is skalbimo masinos vidaus..

bet kokiu atveju, pasekem Shanghaju- prizas:
Starbuckso kava ir kinas.

padarem 16 000km savo paciu jegomis ir dar nenusibaigem ir kupini entuziazmo judam tolyn ir dar klausiam: nu ka ismoksim siandien?
panasu, kad kuo toliau tuo labiau sekas isiklausyt i savo paties norus ir juos igyvendint ne visai samoningam lygmeny

susitikom savo drauge is Xian'o hostelio, pralaukem jos visa diena, kai buvo sutarta susitikt apie 10.. tai jau 8vakare vaziavom su traukiniu kelis simtus kilometru, kad bent kazkiek pajudetume link Shanghajaus..
jau bus juokinga, jau tranzuosim
nuvaziavom lygiai 2 kilometrus su sutranzuota masina ir... sustoja keliu patrulis..
mes kaip ozkiukai nuo kelio, ok no problem no problem, we go we go... kazkur per tilta ir zemyn, jau begam tik kad nesurinktu nenuveztu i miesta ir vel nereiketu kariaut bandant issigaut is miesto
kitos 10 min kazkas atvaziuoja, kazkur nuves, pades surast masina...
kita valanda vaziuojam kazkur 60km i siaure kur visai ne pakeliui ir galvojam kaip cia ka cia...
gryztam atgal i ta pacia vieta, o gal paleis ir bus ramu..?
islipam is masinos, nu zmones sypsos, kazkas fotografuoja, juokinga, kas bus...?
let if flow
skaniai pavalgom, ateina reporteriai susuka reportaza, kazkokiu nesamoniu pripasakojam tampam vietinem zvaigzdem ir gyvenam policijos bazei kol mus susirenka, nuveza i stoti, nuperka vadens ir maisto ir vaziuojam i shangaju su naktiniu autobusu\

wau, cia bunant biski jau atsikvepavom smogo ir ko gero per daug neuzsibusim, nors dabar tas mintis kazkaip nukreipinejam link darbo ir kazko stabilesnio, bet reikia juros, reikia vejo ir reikia sporto, cia kazkaip dar lyg ir ne tas

jau du menesiai kely, plaukiam, diskutuojam, mastom ka daryt su savo rytojum, kur save padet kad saugiai ir ramiai jaustumeis...
viena diena snekam, kam tie pinigai ir kad puikiai galima verstis ir be ju, o visai geras pavizdys yra, kai nukeliauji 7000km su 700lt per menesi ir beveik ne karto pats negamini maisto ir karts nuo karto miegi hosteliuose ir vaikstai i muziejus uz 100 pinigu... ir kad tie pinigai laimingu taves nepadaro, o daiktai luzta ir reikia juos naudot ir taip toliau, kai kitu momentu ziuriu i doma kai jis checkina laikrodi uz 3000lt ir kitu kalba apie masina su 500arkliu...
o akytes blizga, sirdele kalatojas, jau spaudzia gaza savo macho pasaulyje...

 aisku jokio skirtumo, noret galima ir ko gero reikia kuo daugiau, visatoj tos energijos yra uztektinai visiems, bet tada pamatai kaip lengvai apsviestas lempuciu ir reklamu, garsu ir vaizdu zmogus paluzta ir nori kazkur pasislept tarp viso slamsto, prisipirkt ir bandyt tame atrast save..

lygtais atejo tokie laikai kai zmogui apibudint kas jis yra nebereikia sneket apie savo hobius, apie savo profesija, apie tai ka mate kur buvo... daiktai ir smutkes pasako daugiau nei reikia, kaip tu rengies, kokie brandai tave supa, ka valgai kur ir kaip gyveni...
wwhoa whoaa whoaa
ant kiek tai gali buti tru ? ypac gyvenant ant tokiu snargletu laiku kai viskas atrodo krenta zemyn su vis didejanciu pagreiciu... nesvarbu, kad gyvenimo kokybe auga ir paprastas kinietis gyvena daug prabangiau nei mes savo lietuvelej,ar net kai kurie europieciai, bet jis tuo paciu ir vartoja daugiau ir perka ir ismeta,

o kai ju visai nemazai.. kai suvoki masteli, kad tave nufilmavo kazkoks vietinis televizorius, isspauzdino vietinis laikrastis, bet tave pamate kokiu 20mln zmoniu is 250mln toj provincijoj, kai atvaziuoji i kazkoki kaimeli, ant zemelapio pazymeta kaip Plikiai, pasistatysi palapine ir ramiai tyliai pabusi... o tas kaimelis pasirodo kaip kokie trys vilniai

kinija su savo uzsibreztumu, uztikrintumu ir stipria kontrole juda ir auga ir plecias ir net neabejoju, kad likes pasaulis greitai vadinsis treciuoju...
o gal ir nesivadins, nes jis tiesig bus kinija, arba skyle visatoj...

nezinau is kur bet vis nusmelkia jausmas apie musu planetos nestabiluma storu zmoniu gobsuma ir uzsimirsima, kad vis del to ta zeme ne tokia ir didele ir kazkaip gyvenam visi kartu...
kokia galetu but iseitis?
link kur turim judet?
ka reikia keist?

kuo zmogus bus jis pasirenka pats, o ne salygos ir aplinkybes kurios lyg ir turetu ji itakot,
laisve turetu but daugiau nei leist sau isgert alaus ir nusipirkt naujus sporbacius kai seni dar galetu mint simtus kilometru.
kur ieskot to visapusisko supratimo, kad reikia nebijoti klausti ir ieskoti,
kad atskymas visada salia tik reikia naudot galva ir matyt dalykus racionalia perspektyva

kai bandai isivaizduot, o ka pats gali pakeist ir padaryt del saves ir savo pacio geresnio rytojaus...


klausimas o kam? juk nezinai kas bus kai mirsi, o greiciausiai nieko nebus tiesiog. pyst. game over. tai kam isvis stengtis? kam isvis ieskot prasmes
todel, kad pries mirdamas galetum sypsotis ir zinot, kad shit was real!
nemanau, kad mirdamas galvoju kaip dar litu prikalt, kaip ka nors apsukt ar sumaklinuot, turbut tuo metu yra akimirka kai mastai ka padarei, ka galejai padaryt, galvoji kokie zmones taves pasiges, kaip viskas atrodys, kokia muzika gros (dubstep) dar biski pasijuoki is ko nors giliai sirdy, bet svarbiausia kad esi ramus ir zinai, kad turejai subalansuota kartais full power kartais chill pill. mylejai, tikejai ir svarbiausia buvai laisvas ir gyvenai.

laisvas daryti pasirinkimus, laisvas sakyti ne, laisvas pasirinkti draugus, laisvas sakyti nu bandom ir pasileisti dar vienam nuotykiui kuris nuo taves nepriklause, bet padare kazka del ko tu dabar supranti kodel tai ivyko, maza detale, kazkur kazkas pravaziavo kazka pasake, kai tu susimastei ir nukreipei savo mintis kazkur i ora kazka pamatei.. ir vo

galu gale esi laimingas ir viskas atejo i taska kai tavo gyvenimas yra tiesiog nuostabus.
o tada uzsimerki ir ?... baisu. ir tai gerai. dar vienas let it go, let it flow.
ir tu sypsais. ir tau ramu, kad viskas buvo ir yra taip kaip turejo buti.