Sunku net pagalvot, kad pirma savaite praleidau klaidziojant po kazkokius senus miestus, ieskant nezinia ko ir atrodo deginant laika, kaip pinigus ant kokios masinos remonto..
apziurejau kas ten tie Maroko miestai nes aisku ziauriai idomu, tada bespjaudydamas smeli is burnos ir braukdamas dulkes nuo kaktos kazkokiu budu nusigavau i Vejo miesta...
Essaouira, dar ilgai ilgai isliks mano sirdy kaip vienas smagiausiu nuotykiu, vienas ramiausiu kampeliu pasislept nuo visko ir kaip geriausiu zmoniu magnetas su kuriais gali leist laika be jokiu isipareigojimu, nusistatymu ir tiesiog but.
is ryto pas vietini dieduli nusipirkt du kiausinius, duoneles riekele, pora pomidoriuku, cesnako, isipilt alyvuogiu aliejaus i maisiuka ir maza svoguneli...
tada reikia truputi patrypt kojom i esfalta kol prisiskambini i hosteli ir palaukt kol kas nors isileidzia
tada geriausi pusryciai pasauli ant terasos su debesim kurie leidzia pasijaust lyg sedetum ant motociklo ir svilptum ant dvieju simtu kilometru per valanda greiciu. greitai greitai bega debesys, bet tada vistiek atsibosta ziuret i juos ir dar kai zinai kad jie bega vejo vejami, tai mazdaug sulesi pusrycius per 30 sekundziu ir ramiai isgeri kava per dar 5 sekundes
o sypsena ant luko veido plati plati.
vejo yra. nes Esuiroj visada yra vejo, ypac kai jo reikia
greit soki i hidreka, susikrauni smutkes, tik nieko nepalik, tik nieko nepalik, nes dar eit geras gabalas, kokie 2km ir tada grizti butu isvis ne i tema
koks keistas jausmas... lyg eitum nuogas gatvem,
nes hidrekas toks aptekes, bet vietiniams biski ne motais, kai ant lentos pripaisyta nuogu mergu, yra i ka paziuret ir taip.
reikia dar nugrybaut iki tasko kur galiu pradet pust aitvariuka, po poros dienu, niekas nebesiulo hashisho ir visi smagiai sypsos, o sitas savas, be bapkiu ir ne visai turistas... nu bent zino ka cia veikia.
lengva mankstele ir aitvarelis jau ore. sirdis biski greiciau plaka, vanduo, vejas, greitis, kontrole. laisve.
patinka.
plaukiu ir noriu cypt is dziaugsmo. cia kokia bangele parvaziuoja, hop kaita persimeti, pasiveji banga atleidi kaita ir pjauni vandeni, o veide turbut toks susikaupes durnas zvilgsnis ale koncentracija, bet istikruju tai nori tiesiog uzmerkt akis ir krist nugara i vandeni ir tapt juo.
ant tiek gerai.
ir taip viena diena atsiranda koks juokingas vokietis ir su juo eini plaukt ir tai dar geriau, nes turi su kuo pasidalint savo dziaugsmu ir nieko daugiau nereikia tik rekt viens ant kito ir sakyt jeeee jeeee wooohhhoooo wooohohooo jeee jeee
schnelll schnell schweine shaize
vokietis jaunas, nelabai patyres, tai pristranko tam vandeny kaip reikals, islipa su violetine akim.. nu kas buvo?
ai cia biski susimoviau, tiksliau pasimoviau ant keleno...
o kazkas sake, kad vandens sportas toks saugus... minkstai krenti viska ten...
o islipus is vandens kai jau realiai nebegali net stovet ant kranto ir nuleidus kaita krenti veidu i smeli ir sukaupus paskutines jegas per pora sekundziu pakeli veida ir jauti ta tustuma kune, kai atrodo kad vidus tuscias tuscias, o aplink raumenys tik aplipe griaucius ir tokie lengvi lengvi lyg ju nebutu.
ir taip noretus cia imt ir pasnaust, bet net negali apie tai pagalvot, nes turbut esi kazkur uz pusantro zingsnio nuo lengvos hipotermijos ir kuno temperatura tiksliai nukritus bent pora laipsniu
tada suzinai kad praleidai vandeny kokias penkias valandas, tada kerta per sona tas saltis kuri sukaupei ir paziuri i veidrodi ir ten ne violetines bet juodos lupos ir tik nusisypsai ir pasitikrini ar bus vejo rytoj ir is kurios puses jis pus.
ramu.
vejo yra, kryptis gera.
galima eit pavalgyt paziuret i zmones, surukyt koki prabeganti kaseka ir dar biski pasisypsojus ir pasiklausius kokio labai svarbaus keliautojo, kuris pirma karta paliko vokietija ir atvaziavo i nesuvokiamai siukslina, baisu, chaotiska maroka, bando sugaudyt peles ir su kazkuo susijungt su kazkuo rast kompanija ir pasikast po tuo paciu sudu.
miegas kaip svente, ryte pusryciai, debesys, keliukas link juros, daug labas, daug sypsenu...
atsiveria jura pro didziulius vartus, jau kazkas iskeles aitvara, jau ir antras kyla...
zingsnis sparteja, sirdis plaka, raumenys atsigauna ir visa kita tampa tik kazkokia neaiski plaukianti mase pro sali, kol vel neatsiduri vandeny ir nesitvoji su galva i ta vandeni taip, kad biski paziaupciojus sakai...
ai gal dar reikia biski apsilt, po to pareis bajeriai...
ir kartais vakare supakavus aitvarus pasidziovus hidro kostiuma, pasiimt kokia pasiklydusia siela ir kartu iseit pasiganyt po vietini turgeli ir suvalgyt sraige, paieskot kreveciu ar kokiu kiausiniu,
netiketai, sutikt kazka labai artimo is kokio praeito penki simtojo gyvenimo kai gyvenau himalajuose ir praleist dar pora dienu kazkokiam tranze be vejo, bet su dar labiau, dar stipriau plakancia sirdim, dar didesne sypsena.
ir ateina laikas kai reikia isgert paskutini puodeli kavos, paziuret i akis, pasakyt iki greito. nenugriut stojantis nuo kedes, bo tie keliai sunkiai laiko ir iseit. iseit ir galvot... jokiu prisirisimu, jokiu lukesciu, jokio gailejimosi... iseit ir toliau ieskot ..
ir eit skubet, nes jau viskas buvo atideta iki paskutines sekundes,
'I can’t agree with you more when you write: “…to spend those couple of days being so much in now so much present, without even missing a wind…” I think it’s a testament to our connection that transcend into inter-cycles of many previous lives when once upon a time you were a tiny sparrow in the Himalayas, and I, your old wrinkled-caretaker that left you a bowl of water in my veranda every noon. It says quite much about the connection when the sparrow doesn’t miss its wind."
kazkaip teisingi zmones, tinkamu metu atsiranda ir net nezinau kodel..
o dirbt tai reikia.
ir sakyt labas, as lukas jusu maroko gidas ir dabar bandysiu padaryt taip, kad jusu atostogos butu pacios geriausios kokios tik yra buve.
ir nustumt visus nusistatymus, apie marozus apie storuliukus, apie runkelius ir koldunus, jaunus ir senus, i sali ir i kiekviena zmogu pazvelgt vaiko akim su medkircio judesiais kertant medi.
ir zinot kur ka paspaust kur ka pasukt, kad butu juokinga, kad butu be streso ir kad butu viskas tik i vienus vartus.
ir jauciu visai gerai pasiseseke, laikas prabego, taip, kad net sunku pastebet
ir vietinis marokietis gidas, buvo stipriai geras ir stiprus, ir is esmes gal truputi per rimtai ziurint, bet stengiantis kiek galiu ir kiek turiu suvokimo apie darba gavau gera rezultata... apie 250eur arbatos...
pora dienu pagaudyt bangas ir naktis barselonoj kur elektros kruvis istrigs dar ilgam
o grizus i svente namuose, begt skubet stuka reikalu iskart turet... telefonas turi veikt, zmones turi padet, masinos reikia... to reikia... pinigu reikia, niekur nespeju...
noriu metu arbatos...
na bent jau silta. reikia pakuot dvirati ir saut i lenkija issilaikyt savo kaito instruktoriaus licenzijos...
sekantis zingsnelis gyvenime, kur kazkas bus, dar net neaisku kas, bet planas b tai atrodo visai neprastas.
ir su dviraciu numynus beveik iki marijampoles, jau keliai eina saibom, ciurnos jaucias ir kazkaip dangus apsiniaukes, o tos furos lekia kaip traukinys viena po kitos ir kiekviena vis kitaip bando patraukt po ratais... ir tos neramios mintys, kad kazkas ne to, kazkaip ne taip....
tada sustojau trumpam pagalvot ar verta tvotis dar 500km.
pagalvojau kad neverta ir apsisukau.
ant greicio persikroviau smutkes ir jau sedziu su lenku furistu ir sypsaus kaip slyvokas, nes vel savoj stichijoj ir vel pasaulis manim rupinas ir siuncia teisingus zmones, teisingas pamokas.
o atvaziavus i mokykla sakau e chebra, duokit gyvent
as jum tuoletus plausiu... ner bapkiu.
sako gerai, tu tuoletu neplauk, bet pasakyk savo draugam, kad kempingas Chalupy 6 yra vieni vartai.
sakau.
ziauriai gerai ir po 10 zlotkeliu i diena su karstu dusu ir verdanciu vandeniu galejau lest savo kursus ir zinot nemazai nauju dalyku, kas tas mokymas, kas tas kaitas ir kas tie koldunai kurie eis mokytis pas mane.
certifikatas vietoj, lenke vezasi namo ir kaip ir viskas gerai....
kol nesuluzta masina ir tada reikia pagyvent viena diena Gdanske ir dar kart prasukt ratuka besigrozint miesto architektura.
namai namoliai.
tik nekrisk i duobe ir sypsokis, kol yra ka veikt veik, o kai nebus ka veikt sugalvok ka daryt toliau.
no computer games. ir jau turbut siandien isirasysiu ka nors.
apziurejau kas ten tie Maroko miestai nes aisku ziauriai idomu, tada bespjaudydamas smeli is burnos ir braukdamas dulkes nuo kaktos kazkokiu budu nusigavau i Vejo miesta...
Essaouira, dar ilgai ilgai isliks mano sirdy kaip vienas smagiausiu nuotykiu, vienas ramiausiu kampeliu pasislept nuo visko ir kaip geriausiu zmoniu magnetas su kuriais gali leist laika be jokiu isipareigojimu, nusistatymu ir tiesiog but.
is ryto pas vietini dieduli nusipirkt du kiausinius, duoneles riekele, pora pomidoriuku, cesnako, isipilt alyvuogiu aliejaus i maisiuka ir maza svoguneli...
tada reikia truputi patrypt kojom i esfalta kol prisiskambini i hosteli ir palaukt kol kas nors isileidzia
o sypsena ant luko veido plati plati.
vejo yra. nes Esuiroj visada yra vejo, ypac kai jo reikia
greit soki i hidreka, susikrauni smutkes, tik nieko nepalik, tik nieko nepalik, nes dar eit geras gabalas, kokie 2km ir tada grizti butu isvis ne i tema
koks keistas jausmas... lyg eitum nuogas gatvem,
nes hidrekas toks aptekes, bet vietiniams biski ne motais, kai ant lentos pripaisyta nuogu mergu, yra i ka paziuret ir taip.
reikia dar nugrybaut iki tasko kur galiu pradet pust aitvariuka, po poros dienu, niekas nebesiulo hashisho ir visi smagiai sypsos, o sitas savas, be bapkiu ir ne visai turistas... nu bent zino ka cia veikia.
lengva mankstele ir aitvarelis jau ore. sirdis biski greiciau plaka, vanduo, vejas, greitis, kontrole. laisve.
patinka.
plaukiu ir noriu cypt is dziaugsmo. cia kokia bangele parvaziuoja, hop kaita persimeti, pasiveji banga atleidi kaita ir pjauni vandeni, o veide turbut toks susikaupes durnas zvilgsnis ale koncentracija, bet istikruju tai nori tiesiog uzmerkt akis ir krist nugara i vandeni ir tapt juo.
ant tiek gerai.
ir taip viena diena atsiranda koks juokingas vokietis ir su juo eini plaukt ir tai dar geriau, nes turi su kuo pasidalint savo dziaugsmu ir nieko daugiau nereikia tik rekt viens ant kito ir sakyt jeeee jeeee wooohhhoooo wooohohooo jeee jeee
schnelll schnell schweine shaize
vokietis jaunas, nelabai patyres, tai pristranko tam vandeny kaip reikals, islipa su violetine akim.. nu kas buvo?
ai cia biski susimoviau, tiksliau pasimoviau ant keleno...
o kazkas sake, kad vandens sportas toks saugus... minkstai krenti viska ten...
o islipus is vandens kai jau realiai nebegali net stovet ant kranto ir nuleidus kaita krenti veidu i smeli ir sukaupus paskutines jegas per pora sekundziu pakeli veida ir jauti ta tustuma kune, kai atrodo kad vidus tuscias tuscias, o aplink raumenys tik aplipe griaucius ir tokie lengvi lengvi lyg ju nebutu.
ir taip noretus cia imt ir pasnaust, bet net negali apie tai pagalvot, nes turbut esi kazkur uz pusantro zingsnio nuo lengvos hipotermijos ir kuno temperatura tiksliai nukritus bent pora laipsniu
tada suzinai kad praleidai vandeny kokias penkias valandas, tada kerta per sona tas saltis kuri sukaupei ir paziuri i veidrodi ir ten ne violetines bet juodos lupos ir tik nusisypsai ir pasitikrini ar bus vejo rytoj ir is kurios puses jis pus.
ramu.
vejo yra, kryptis gera.
galima eit pavalgyt paziuret i zmones, surukyt koki prabeganti kaseka ir dar biski pasisypsojus ir pasiklausius kokio labai svarbaus keliautojo, kuris pirma karta paliko vokietija ir atvaziavo i nesuvokiamai siukslina, baisu, chaotiska maroka, bando sugaudyt peles ir su kazkuo susijungt su kazkuo rast kompanija ir pasikast po tuo paciu sudu.
miegas kaip svente, ryte pusryciai, debesys, keliukas link juros, daug labas, daug sypsenu...
atsiveria jura pro didziulius vartus, jau kazkas iskeles aitvara, jau ir antras kyla...
zingsnis sparteja, sirdis plaka, raumenys atsigauna ir visa kita tampa tik kazkokia neaiski plaukianti mase pro sali, kol vel neatsiduri vandeny ir nesitvoji su galva i ta vandeni taip, kad biski paziaupciojus sakai...
ai gal dar reikia biski apsilt, po to pareis bajeriai...
ir kartais vakare supakavus aitvarus pasidziovus hidro kostiuma, pasiimt kokia pasiklydusia siela ir kartu iseit pasiganyt po vietini turgeli ir suvalgyt sraige, paieskot kreveciu ar kokiu kiausiniu,
netiketai, sutikt kazka labai artimo is kokio praeito penki simtojo gyvenimo kai gyvenau himalajuose ir praleist dar pora dienu kazkokiam tranze be vejo, bet su dar labiau, dar stipriau plakancia sirdim, dar didesne sypsena.
ir ateina laikas kai reikia isgert paskutini puodeli kavos, paziuret i akis, pasakyt iki greito. nenugriut stojantis nuo kedes, bo tie keliai sunkiai laiko ir iseit. iseit ir galvot... jokiu prisirisimu, jokiu lukesciu, jokio gailejimosi... iseit ir toliau ieskot ..
ir eit skubet, nes jau viskas buvo atideta iki paskutines sekundes,
kazkaip teisingi zmones, tinkamu metu atsiranda ir net nezinau kodel..
o dirbt tai reikia.
ir nustumt visus nusistatymus, apie marozus apie storuliukus, apie runkelius ir koldunus, jaunus ir senus, i sali ir i kiekviena zmogu pazvelgt vaiko akim su medkircio judesiais kertant medi.
ir zinot kur ka paspaust kur ka pasukt, kad butu juokinga, kad butu be streso ir kad butu viskas tik i vienus vartus.
ir jauciu visai gerai pasiseseke, laikas prabego, taip, kad net sunku pastebet
ir vietinis marokietis gidas, buvo stipriai geras ir stiprus, ir is esmes gal truputi per rimtai ziurint, bet stengiantis kiek galiu ir kiek turiu suvokimo apie darba gavau gera rezultata... apie 250eur arbatos...
pora dienu pagaudyt bangas ir naktis barselonoj kur elektros kruvis istrigs dar ilgam
o grizus i svente namuose, begt skubet stuka reikalu iskart turet... telefonas turi veikt, zmones turi padet, masinos reikia... to reikia... pinigu reikia, niekur nespeju...
noriu metu arbatos...
na bent jau silta. reikia pakuot dvirati ir saut i lenkija issilaikyt savo kaito instruktoriaus licenzijos...
sekantis zingsnelis gyvenime, kur kazkas bus, dar net neaisku kas, bet planas b tai atrodo visai neprastas.
ir su dviraciu numynus beveik iki marijampoles, jau keliai eina saibom, ciurnos jaucias ir kazkaip dangus apsiniaukes, o tos furos lekia kaip traukinys viena po kitos ir kiekviena vis kitaip bando patraukt po ratais... ir tos neramios mintys, kad kazkas ne to, kazkaip ne taip....
tada sustojau trumpam pagalvot ar verta tvotis dar 500km.
pagalvojau kad neverta ir apsisukau.
ant greicio persikroviau smutkes ir jau sedziu su lenku furistu ir sypsaus kaip slyvokas, nes vel savoj stichijoj ir vel pasaulis manim rupinas ir siuncia teisingus zmones, teisingas pamokas.
o atvaziavus i mokykla sakau e chebra, duokit gyvent
as jum tuoletus plausiu... ner bapkiu.
sako gerai, tu tuoletu neplauk, bet pasakyk savo draugam, kad kempingas Chalupy 6 yra vieni vartai.
sakau.
ziauriai gerai ir po 10 zlotkeliu i diena su karstu dusu ir verdanciu vandeniu galejau lest savo kursus ir zinot nemazai nauju dalyku, kas tas mokymas, kas tas kaitas ir kas tie koldunai kurie eis mokytis pas mane.
certifikatas vietoj, lenke vezasi namo ir kaip ir viskas gerai....
kol nesuluzta masina ir tada reikia pagyvent viena diena Gdanske ir dar kart prasukt ratuka besigrozint miesto architektura.
namai namoliai.
tik nekrisk i duobe ir sypsokis, kol yra ka veikt veik, o kai nebus ka veikt sugalvok ka daryt toliau.
no computer games. ir jau turbut siandien isirasysiu ka nors.
