Monday, August 27, 2012

Atyrau, Kazachstan

Iki maudyniu dykumoj, teko isgyvent viena kita diena su trupuciu daugiau streso...

ar galima gyventi vien del galimybes kazka tureti/daryti? ar dziaugtis gyvenimu dabar ar laukti kol turesi galimybe dziaugtis uz 20metu?

pasigavus viza uz 100$ per pusdieni Simferopli, deja tik trim dienom, turejom pajudet link rusijos, kas mazdaug atrode kaip 650km. Nu, per dvi dienas turetume suvalgyt. pirma diena- 6h ant kepinancios saules, kai atrodo kad nuo veido jau tuoj atsilups oda, nuteikia ne ziauriai gerai  nes per visa diena nuvaziuojam kokius 170km ir tai per fuksa- kai masina pavyksta sustabdyti su peiliu rankoj, bepjaunant arbuza...

miegam netoli kelio, biski neramu, bo grynuju nedaug, kelio dar bet kiek, bet kazkaip lyg ir viskas gerai atrodo. sekanti diena, gera nuotaika ir jau kurenam lauza ant betono plokstes prie rusijos sienos, Azovo juros pakrantej, kuri biski smirda ir siaip yra pelke. tai pasimaudyt nepavyksta tik issimeslinam ir siaip ne taip nusigaunam iki rusijos, turim 3 dienas ir 1000+km, too easy
ant sienos isvis ne vieno transporto, visos masinos uzlaikomos kokiam pusvalandziui ir tas intervalas valgo nervus kaip reikalas nes iki 3 turim atsidurt rostove, kad spet i traukini link volgogrado, nes kitaip su laiku bus problem, tai spejam. traukinys gerai, silta ramu, judam i prieki, skinames kelia per jau tukstanti kartu isminta gelezies luita ir nerimo nera, viskas atidedama rytoj, klausimu nekyla ka veiksim uz 7 valandu, nes jau zinom, ka sugalvosi dabar, greiciausiai vistiek pasikeis kai jau vertinsim situacija realiu laiku.  5 ryto rusijoj, volgograde, ka veikt, ai tranzuojam(pirmas planas buvo dar kart sest i traukini) tai pagaunam  lietuviska masina su dviem kirgizais iki kazachstano ir vaziuojam kokius 670km kol nuleidzia padanga, tai tada islipam ir einam ieskot Kaspijos juros.

Naktis, kiek iki tos juros tai tik nuajauciam, gal 4 gal 12km, bet tai idomu, eini sau per laukus ir kaip jau ir matai jura, bet prieini koki upeliuksti, persiropsti per ji ir vel horizonte atrodo juoduoja, jau jau, tuoj tuoj, vel kazkokie sabakstynai, taip manau zygiavom kokias 2h ir vistiek nepavyko isvysti ir issimaudyt issvajotam vandeny po ilgo kelio begiais ir esfaltu. tai pasistatem kazkur random vietoj palapine susikurem lauzeli is saknu ir spygliu, bo aplink tik tokie variantai ir auga, biski maistelio, kuris vis labiau dziugina ir vis darosi skanesnis, nors paprasteja iki duonos surio ir paprikos gabalelio.
biski uzlenkus galva paziuret i zvaigzdes, biski i rusenancia ugni, ramu. gera.

kita ryta pagaliau pamatom jura, o karstis atrodo neimanomas, siaip ne taip nusibraunam iki vandens ir ziu, kad jis kyla vis slenka slenka po biski link zemes, tai gali but kad vakar taip ir nebutume mes jokios juros pamate, o pasistate palapine vidury balos kuri butu mus uzliejus, tai pagal plana viska padarem idealiai. o kad nusibraut iki gylio iki keliu, kad bent atsigult butu galima i ta vandeneli, reikejo paieiti dar gera pusvalandi ir tik tada ciut ciut apsipraust ir atsigaivint, bo kazkokia jin sekli, bandysim dar karta issimaudyt joje, uz poros dienu Aktau.

tepu tepu atgal, ant kelio, nikstys, antra masina ir jau mieste, po geru poros valandu keliu kuris atrodo buvo subombarduotas pries gera menesi. o miestas kuris isnyksta is niekur ir pasirodo esas tris kart brangesnis nei lietuva, sutvarkytas issciustytas ir siaip kazkoks ne kazachstanas, bo cia gyvena belekiek naftos kompaniju aplink kurias sukas belekiek litu tai belekaip turtingai ir gyvena... ziuresim kas toliau, noretus kazko labiau tru.

labiausiai tru kas dabar tikrai stebina yra zmones, visi parodo pirstais-tourist, syspena iki ausu, nuosirdumas iki pat sirdies gelmiu. vyresni, drasesni pasnekina ir labai maloniai, duoda kriausiu, padeda kaip tik gali, vienas dedule pakviete i valgykla, pamaitino ir po miesta pavezino ... kazkaip teisingai cia jie gyvena, tik dar nebuvo tokio zmogaus kuris sakytu kad cia pilna banditu ir yra ziauriai pavojinga, aisku nesinori prisineket, bet manau, kad jei ir toliau busim kupini tokios geros energijos ir paskende pozityvume, tai vargiai pavyks prisimagnetint kazka evil, bo taip yra.

 zmogus yra skirtingu energijos vibraciju ir ju tankiu vienetas kuris tik per jas reaguoja, komunikuoja ir itakoja savo aplinka,kuri irgi visa sudaryta is energiju( kaip ir atomo protonas, neutronas ir elektronas, nera suklijuotas super klijais ir jie saveikauja tarpusavi magnetizmo principu?) vieno daznio ar savybiu vibracijos pritraukia kito, panasaus daznio energija.. tas daug ka paaiskina, santykius,  konfliktus, sutinkamus zmones visiskai netiketuose vietose vos tik apie juos pagalvojus, galbut net ir sapnus ir nuojautas...

kelione, tuo ir zavi, kad ji tampa bandymu lauku tavo vizijoms, planams ir projekcijoms. ypac tranzuojant jaucias, kad sugeneruota mintis yra kaip brezinys, kaip planas, kuris sukuria atvaizda galvoje, kuri veliau traukia, magnetizuoja ir veda fizine energija link tos formos, link to brezinio apciuopiamumo.

jeigu stovi kaip negyvelis zombis, viska pamirses, susirupines, kaip blogai, cia zmonem sustot, kodel visi pravaziuoja, nors pilna vietos, kodel ne vienas net nepaziuri, tai kazkaip taip va ir stovi 5h ir kuo toliau tuo labiau eini is proto, smegenys kaip ant mieliu issidarko issbalansuoja, tampa, kazkokiu visiskai nevaldomu vibraciju kruva kuri nieko gero ir neisaukia, o tada lieka pasikliauti tik likimu... o ypac kai stovim dviese ir vienas gerai nusiteikes o kitas ne, same story, nieko niekad nesigauna. radau buda kaip galima nuramint save ir doma, paprasciausiai viena karta, is niekur nieko tyliai ramiai pasakyt, zinau, kad siandien viskas bus gerai ir atsidursim kur reikia. po kurio laiko net pasikeicia fizionomija, atsiplaiduoja veido raumenys, atsiranda ta pamirsta sypsenele, pradedam galvot, prisimint kokias nesamones ir ziu jau sedi ir vaziuoji kokius 200km, ramu. kas po to. nezinai ir negali zinot, nes dabar megaujies momentu, kad jau judi link savo tikslo, link savo prasmes paieskos.

taip pat kaip mintys taip ir darbai ar fiziniai dalykai kuriuos duodi, padovanoji nesavanaudiskai, siai energiju visatai kaip veidrodis refleksuoja viska atgal. mes visada pritraukiam tai apie ka galvojam daugiausiai, tikim labiausiai, trokstam giliausiai ir/ar sugebam isivaizduot ryskiausiai, arba kitaip, viska ka laikom tru, ateina pats.
reikia tik prisimint, kad mumyse ir musu aplinkoj nera ne vieno tokio dalyko kuris mus skaudintu ar zeistu jei mes patys to nenoretume, yra tik baime kuri neleidzia atskleisti musu paciu jausmu, kurie mus laiko uzdare, nes bijom, kad ju bus neimanoma suvaldyt viena karta paleidus i laisve. baime kyla is tu dalyku pries kuriuos tu bijai atsistot ir paziuret jiems i akis.

vo, tai tokiom mintim dabar mazdaug keliauju ir stebiu visata, bandau manipuliuot savo ir kitu mintim, biski pakist koja, bet ir duot ranka, stebet kas vyksta kokios pasekmes, gal biski(nu ne biski) savanaudiska, bet to ir isvaziavau.
ieskot, klaust, patirt, suprast, bandyt.
gaila, kad gyvenant nera simuliaciju ir tenka viska pranest pro savo kaili, kartais ir kitu saskaita...
 idomu vardan ko ? ...


random mintys kitiem, arba ne, kartams:


kartais tenka pasistatyt save i vieta kurioj bandau elgtis taip lyg pirma karta buciau priemes prastesni sprendima ir dabar ketinu pasilegti taip blogai kaip ta pirma karta. kazkaip viskas susiveda i viena taska, kuo daugiau, galvoji tuo maziau galvoji kad galvoji, kad supranti apie ka galvoji, nes is tikruju negalvoji apie ka galvoji, nes jau viska buni kazkur giliai sugalvojes.
hahaha brainfuk.


isivaizduok save tunelio gale kuriam sviecia sviesa ir stovi tu po 10 metu, kuo daugiau detaliu, kuo daugiau vaizdu, kuo labiau tavo vertybes atspindinciu dalyku. pradek ta vaizdini formuot dabar, atbuline tvarka, ko tau reikia kad ji pasiektum stovint nuo jo, ziurint atgal ka jau padarei.

ismok medituoti ir nuramint savo smegenis, turetu but veiksmingiau ir aiskiau

viska uzsirasyk ant popieriaus, nes faktinis irodymas yra atspirties taskas, kuris aiskiai parodo tavo progresa.

laimes traukinys likimo laukiamajam

Monday, August 20, 2012

Simferopol UA

Ant kiek gera gali buti isgirsti muzika ausyse, gauti geriamo vandens arba sulaukti vakaro kai gausi valgyt po visiskai random dienos...

kokia/kas yra gyvenimo varomoji jega ir kaip ta jega galima pasinaudoti, ar ji uzduoda klausimus ar ji juos atsako ?

Po ilgos ir varginancios savaites, kuri prabego labai greitai, pagaliau galiu ramiai sedet klausyt muzikos uzsidaryt savo mazam pasauleli ir pasimegaut situo momentu budamas su savimi.
Savaite po Odesos prazaibavo su daug geru emociju, nemazai isgyvenimu, daug minciu ir gero laiko...
isokus i naktini traukini uz 17 Euru atsidurem Simferopoli, duris dūmoja krymo centre, tokie kaip zombiai per 25sekundes isstumti is traukinio blaskemes po miesta ieskodami isejimo ir galiausiai vistiek su mikruska siaip ne taip is jo issigavom...

Toliau stebina sustojusiu ir sutiktu zmoniu paslaugumas, nuosirdumas ir genoriskumas musu atzvilgu, kas antras senolis yra buves lietuvoje ir zino bent kelis miestus, bo is to kas antro kas antras tarnavo, musu jau biski pasiilgtoj zemelej. taigi pasiekus Yalta kuri atrodo kaip sujungtos 7 palangos ispudzio nepadare ir ispirdolinom is jos kaip galima greiciau... o tas greiciau nebuvo toks greitas kaip norejom, bo uztruko kokias 5 valandas klajoniu kalnais kalneliais. Idomus tas momentas kai abu nusikalam zygiuojam nezinia kur, jau tylu, ne vienas nieko nesneka ir atrodo jau tuoj tuoj sprogs bomba arba prapliupsim zvengt arba bus problem.
problem? no problem; va domai paklausk to senio kur reikia eit, bo gryba pjaunam, jau niekur nenueisim... -o vaikyciai, cia jums liko desimt minuciu kelio ir dead end, duokit as jus nuvesiu kur reikia... ir taip jau ne pirma karta.. patinka.

 fiziskai ir psichiskai sauniai laikomes, biski kaip narkomai atsichiukindami ir issivaldymi organizma nuo praeities iprociu, santykiu, comforto zonu, pastovaus ir didelio maitinimosi...
taigi jalta bla bla bla, temsta vaziuojam, einam, pliazas, naktis, baisiai daug zvaigzdziu, lauzas(sunkiai uzdirbtas lipant i uolas(nakti) ir tempiant sakas zemyn), miegas.
pa tom einam einam einam akmenukai jura lietutis, kazkaip sirdy ramu, dziugu, kad esam kartu ir kad abiem fainai. netiketai, jai kai zengiam paskutinius zingsnius po kuriu atrodo tuoj nukrisi, atsiranda vairuotojas ir daktare, kurie mus priema kaip draugus su kuriais pries 20 metu nuveike kazka epic, tiesiog iskart seima, tas jausmas, sklindantis siltumas kazkaip uzpildo visa diena, savaite... ajei dar ir maisto duoda tai ir skrandi.
su sudriskusiais kilimeliais siaip ne taip issimiegam ant akmenuku, isjudam link rusijos, jau skaityk sianakt kertam siena, jau varom.... aha, pakliuni i toki miesta kuris yra 15km ilgumo pliazas, o visos pravaziuojancios  masinos perpildytos  palangietiskom sypsenelem, tai einam tuos 15km
prienam gaisra sustoja fura nuveza pakeliui, o po to 30 km per laukus link Azovo juros kurios taip ir nepamatom(ta nakt) duoda dede 9 kiausinius ir batono ir sako udache, malaci; ] dar zmones, nelabai ikerta kaip galima peskom pasiekt ta nauja zelandija, turbut kaip ir mes patys.. pamatysim.
kita diena visiski negyveliai, karsta, vos paslenkam, maisto ne ziauriai, vanduo bai bai... reikia isgyvent tai ir gyvenam, prikirtom slyvuku(domui ypac patinka ant trydutes tokie bajeriai) ir ka, siaip ne taip dasikapstom iki issvajotosios Rusijos. pakeliui toks idomus nutikas jau pagavom ziauriai greit masinas pukst pyst jau vietoj, tam miesteli kur norim but apsiperkam einam juokiames, mama paskambina sako: sapnavau kad doma issiveza tevai, cha cha chi chi... ateinam i stotele, kurios mum reikia ir is niekur nieko kazkaip ziurim kad jau einam i sekancia, a ko mes einam ? a tai ka zinau, galvojau kad tu eini, nu as galvojau kad tu eini.. chmm nu grazi diena, daug laiko, einam. jau ieskom rusijos zemelapio, niekur nerandam, einam. stotele laukiam mikruskos, laba diena kareivukai, a kur cia tas mikras kurio mums reikia?
chi chi cha cha, jau po biski valdom rusu kalba, domas visiskai puikiai dalyvauja dialoguose o as taip issiziuojes, vis perklausiu ka pasake, bet jau net pats savim dziaugiuos kad sy bei ta ikertu.
tai isvaziuoja vienas kareivis kitas lieka.
kazka kazkas kazkas pistolet kazkas kazkas davaj pit vodku, kazkas kazkas
domas jau iseina su juo,
nu blemba, gi cia tas musu mikras jau pries akis, juk cia jau vo, viskas, pralosem...
damn. dar ne tas, fjuuu
o sitie du grybai gryzta, smaguriai, sugalvojo vidury dienos ikalt...
nu nu
davaj, nazdarovje,
o mikras utiu tiu, nu sislivo vam, udace... tak tak, po gurksni koki 100g brudo pukst kuprines ant peciu ir i mikra. tik ilipus ispuciau tai zmones net pasitrauke per gera pusmetri... izvinite
kojos jau tokios lengvos vejelis pucia..
Domas: o tu supratai kad sitam per naktini budejima paskambino zmona ir pasake kad ji palieka ir gali nebegryzt ir jis norejo nusisaut.
ouch.
va tau ir labai greitas atsakymas kodel mes ejom ir kaip gali pasisukt diena is visikai la fa iki, o vau, cia juk ir taip buna... bet ka, duok Dieve, jam tas gurksnis sumazins nora nusisaut apramins apgalvos viska, o po desimt metu gales pasvarstyt ir galbut pasimokyt atsakant i klausimus ar jis ka nors is to ismoko, ar gerai kad tai nutiko, nes galbut atsirado galimybe, pasikeist, sutikt kazka, ar jis turi ko pavydeti kitiems? kazkada, jei naudosis galva jis gales dziaugtis savo gyvenimo turtingumu ir gales ramiai ziuret i besiblaskanti kolega ar drauga ir zinot, kad vietoj galimybiu jis jau tui tikrove, jis jau tai pergyveno, nes kiekvienas is musu turim kazkoki labai panasu likima, su siokiais tokiais nukrypimais... ir galu gale si kancia jam sukels didziausia  pasididziavima, nors su ja tu niekam ir nesukelsi jokio pavydo...

kaaas cia do fuk? kas jum sake uzklijuot nuotraukas... chi chi cha cha, BE FOTOGRAFIJOS GALIOJA. koks asilas gali taip parasyt ir palikt  vieta fotografijai su remeliu ir panasiai?  ir kokie asilai gali suknist savo vizas su niekuo nepasitare, kas snekete normaliai rusiskai..  ? jup.
no.
ir vaziuojam atgal, biski nukabine nosis, biski nezinom kas toliau.
never easy.
sako zmones, prisikalbi pats sau, taip ir buna, kaip tik siandien ir juokemes, kad tas never easy gal ir kisa mums koja, reikes padaryti rebrandinga...

sako kad laime mus aplanko kai likimui nusibosta laukti, bet kazkaip kartais atrodo kad likimas dar turi tau paruoses ne vien tik laime ir karts nuo karto su tavim paisdykauja... gal?o jei mes ir butume pakliuve pro siena, ten kokia masina butu jamus ir isvezus kur i chechenija ant ikaitu arba dar kokis tai pokstas.. galima tik speliot, galima interpretuot... visi zenklai rode kad pasirinkimas lyg ir ne tas, ta visa diena ant kelio bandant nuvaziuot 60km, domo ligos, mano subjurus nuotaika, kazkaip kazkas vis stengias zmogui parodyt tuos zenklus, kazka pasakyt, bet kaip juos perskaityt, kaip interpretuot, nieks niekada nezinooos...
tai dabar va tie zenklai rodo kad bus rock n roll, bo per siandien is rusijos ambasados gavom vizas per gera pusdieni, supa mus tik malonus zmones, ir viskas full powa. ziauriai gerai paskeitinau, su savo pasirodo itrukusiu raumeniu, bo visa koja violetine... ups.

reikia leist plaukt, atsikabint nuo to plausto ar sakos kuri tave laiko ir neleist/neapgaudinet sau/saves ir tiketis kad obelis uzaugins bananus, atverk akis, matyk, jausk.
galvojau kaip ir kuo tas gyvenimas varomas, is kur ta upe atsiranda, kodel upe, kodel vanduo, kodel mes judam jauciam ir matom?
upe juk kazkada pasiekia tiksla iplaukia i jura, nors niekada nesustoja tekejus, vis keicia vaga, vis keicias jos krastovaizdis, bet ta sakele arba tu imestas i ja judi. tavo praeitis lieka uz taves ir tu ja patyrei, turi ja didziuotis ir kad kiek dziaugsmo ar skausmo pasiliko, tu jau ju is naujo nepraplauksi, tu jau neklausi o zinai.

skaiciau kad ta tavo upes kryptis ale kaip prasme gali but orientuota i uzdavinio  ar tikslo (turbut fizinio) siekima, darbo nuveikima, gyvenima del kito zmogaus(meile) ir neisvengiamos kancios pripazinimo( atejo pas daktara zmogus kuris baisiai sielojas del zmonos, sako viskas, me kaput.. daktaras sako jei tu butum mires pirmas o tavo zmona tai pergyvenusi, tai ji jaustus ziauriai blogai, o tu ja atleidai nuo kancios) tru story.

Per sitas dienas nemazai snekam su domu apie santykius, kaip jie turi ir gali atrodyt, kokie zmones sutaria o kokie ne, kodel reikia zmogui zmogaus, kaip reikia ismokt mylet save, nekankint dirbtinom iliuzijom ir dziaugtis gyvenimu... visi viska puikiai zinom, tik vis imam ir susimaunam, kai jau ne karta esu sau sakes, nesu toks turtingas kad pirkciau suda, tai cia vo, irgi vis kita situacija atrodo jau zinai kaip bus, bet vistiek sutaupai tuos 40lt ir tada isleidi dar tiek pat plius visa suma juos tvarkydamas....

full powah, creative vizualization. matyk tai kas bus savo galvoje ir labai greitai tai gali nutikti tavo neisvengiamam upes vingy,
kartais net baisu, kaip mes sugebam save uzprogramuot ir pasiekt kazkur giliai pasleptos minties saknies gmbeli, kartais net to nenoredami.
damn,gyvenimas idomus.
pora minciu kitiems dienorasciams... arba ne:
laisve-leisti sau ieskoti prasmes
malonumas yra ir turi islikti salutinis reiskinys arba produktas, kuris mazeja bandant ji padaryti tikslu
garsas ausy toks: la la la

Tuesday, August 14, 2012

Odesa UA

Labas rytas,
ar tikrai zinai ko nori ir ar tikrai isivaizduoji laisve tik kaip malonumu siekima?
Pirmosiom dienom judam link Ukrainos, dar nezinodami, nenujausdami ka atnes kita diena, atrodo lyg stovetum ant begancio takelio o jis vis atmeta koki bonusa ir tu ji turi sugaut, arba gali ir praleist...
Atvaziuojam i Lviv, gan greitai- su dviem atskirom furom ir keliom lengvom masinom po nakteles vidury lenkijos lauku.  kazkas(greiciausiai Domo tetis) sake kad lvovas grazus miestas, lyg ir nieko ispudingo is pat pradziu bet pasizvalgius, miesto aura tikrai uzburia ir noris pasilikt dar bent trupuciui, taigi, po mazos ekskursijos palapine pastatoma prie restorano, vidury miesto parko ir pavyksta visai neblogai issimiegot. Pabudus dar turejom visa diena pariedet ir pasizvalgyt po senamiesti, o kita diena isjudejom link kalnu. mazdaug planuojant taip: nusiperki zemelapi, mhmm cia neidomu cia neidomu, o Moldova, vaziuojam, o karptai, liuks turim marsruta...

Karpatai- kalnai kurie atsiranda is niekur, vaziuoji vaziuoji, pyst ir stovi kazkas, nu o tada po nuotykiu su gerais zmonem kurie padovanojo daug sypsenu, kai kurie ir degtines buteli pradejom savo pirmaji treka.

Sunku mastyti kai lipi i kalna ir turi ziuret kad nenusisuktum kojos, o ypac kai rukas tankus kaip vanduo, taigi dziaugemes retom progom isvyde trupineli gamtos ir pastate savo jegas isbandymams, pirma diena ejom apie 10-12 valandu antraja, leidomes apie 5... po biski, prisnausdami pakeles miesteliuose pasiekem moldova, kuri nukele 20 metu atgal ir dar karta pasiekus kazkokia Moldovos-Rusijos autonomine respoblika buvom nukelti mazdaug i kokius 60'uosius, manau tokiu vaizdu dar pamatysim aplink rusija.

Susitelkus trumpiems tikslams, trumpoms gyvenimo atkarpoms galima ismeginti savo paties sugebejima susikurti savo ateiti, kai tikrai zinai ko nori, kur nori but, ka nori daryt ir sugebi uzgniauzt visas abejones kazkaip viskas klostos kaip is pypkes. O tranzuojant, bunant be pastovios gyvenamosios vietos, visa laika turi pasitiket nepazystamaisiais, nes jau nebeklausi masinos sustojus kur vaziuoji ir ar pakeliui, *priama? bisplatno? Charaso ! tiesiog griebi kuprine ir jei vaziuoja bent penkis kilometrus, jau gerai, nes tu judi i prieki, o pradzia ir pabaiga tiesiog nebeegzistuoja.
Gyvenant palapinej, arba igriuvus i namus Moldovos sostinej kuriuose vaiksto tarakonai, kniauka katinai, viskas sujaukta ir smirda, o kiemas paskendes nuotekose ir purvo lyg kulniuku  tu lyg ir prisimeni ta namu jaukuma, ta komforta, ta malonuma kai sirdy zinai, kad gryzai namo ir juose tu savas, cia tu ji turi pamirst ir dziaugtis, kad i sikna neduria kokia uola, ar spyruokle is suknezintos lovos, tavo tikslas yra miegas ir tu ji pasiekei. wooohoo.
Draugai ir seima kuriu tu pasiilgsti, kuriuos myli, kazkaip tampa dar artimesni, tikresni. Atrodo, kad zmogus netekes kazko artimo ir bandydamas uzmegst vis nauja rysi su kitais isnaudoja dalele saves, atiduoda ja kazkam ko niekad nebesutiks ir tiesiog isgaruos ore. Si iliuzija veikia tol kol tu bandai judedamas i prieki gryzti. Panasu, kad reikia tiesiog nutrukt ir but su dabartim ir tave supanciais zmonem, o kiekviename is ju, tu vis rasi kazka artimo sirdziai.
Ar tai ir yra ko mes siekiam sita kelione? visa laika buti lyg ant lyno ir balansuoti tarp savo jausmu, grudinti juos, ieskoti tikroves,  sudetingumo ir ismokt dziaugtis ne dalykais ir ne zmonem o pacia esme, paciu gyvenimu, jura, tikslu, veju, lietum, judejimu, laisve.

Daug kas issizioja isgirdes link kur judam ka darom ir net nezinom del ko... is Europos? metet darbus? neturi masinos? peskom? Kuuuur? Kodel? Kiek laiko? nu malaci, nu malaci pacani ...  ir staiga atsakinejant siuos klausimus uzvaldo jausmas, e zmogau, tu(as) laisvas, ziurek i sita zmogu prisirisusi prie savo geldos ir susimasciusi koki alu siandien gerti, o tu sypsais linksi galva ir zinai kad tu turi galimybe pasakyti Ne, nu ir Taip labiau gali pasakyt, bet cia daug neskesciojant rankom... ZIAURIAI GERAI GYVENAM, nes kiekvienas is musu eina is proto savaip.